Puošnumu ir leidžiamų dokumentų šriftų kokybe pasižymėjusi Pijorų spaustuvė Vilniuje įkurta 1754 metais. Ją įkūrė istorikas ir pedagogas, Vilniaus pijorų kolegijos rektorius Motiejus Dominykas Dogelis, žinomas ne tik kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos istorijos šaltinių leidėjas, bet ir mokyklų reformatorius.
M. D. Dogelis gimė 1715 m. smulkių bajorų šeimoje Hembuluose, Lydos apskrityje. Pradinius mokslus baigė Ščiutino pijorų mokykloje, vėliau filosofijos, teisės ir kitų mokslų žinias gilino Leipcigo, Paryžiaus ir Strasbūro universitetuose. Būdamas penkiolikmečiu tapo Pijorų vienuolijos nariu. Šio religinio sambūrio tikslas – tautos švietimas, krikščioniškas jaunimo auklėjimas mokyklose. Pijorų ordinas Abiejų Tautų Respublikoje veiklą pradėjo valdovo Vladislovo IV Vazos kvietimu, nuo 1726 m. pijorai Vilniuje įkūrė pirmąją mokyklą. Jų mokymo programoje buvo pabrėžiama praktinė išsilavinimo nauda. Jose buvo dėstomos kalbos, istorija, teisė, filosofija, visuomenės mokslai, gamta, matematika. Pijorų mokyklos turėdavo bibliotekas, laboratorijas, kai kurios observatorijas, botanikos sodus. Vyravo nuostata, kad ugdyti vaikus reikia su pagarba, be fizinės bausmės.
Mokinių ugdymu užsiėmė ir M. D. Dogelis – kurį laiką mokytojavo, dėstė Vilniaus pijorų kolegijoje. Tapęs pastarosios įstaigos rektoriumi, ėmėsi pertvarkų, turėjusių įtakos ne tik pačiai kolegijai, bet ir visai mokslo sistemai. Kaip tik tuo laikotarpiu Lenkijoje buvo pradėta pijorų mokyklų reforma, kurios programą parengė garsusis švietėjas Stanislovas Konarskis. Vilniaus pijorų kolegijoje M. D. Dogelis taip pat ėmė nuosekliai diegti naujas mokymo programas: didelį dėmesį skyrė gimtosios kalbos, istorijos, teisės ir geografijos mokymui, įvedė prancūzų kalbos ir net šokių pamokas. Praturtino čia veikusią konvikto biblioteką naujos krypties knygomis, įsteigė gamtos mokslų kabinetą, reformavo dėstymo turinį ir metodus.
Prie pijorų kolegijos jo įsteigta spaustuvė buvo laikoma viena geriausių šalyje. Siekdamos aukštos kokybės M. D. Dogelis už savo pinigus Prancūzijoje buvo nupirkęs spaustuvei reikalingus įrenginius. Aktyviai joje dirbdamas su istoriniais šaltiniais, jis sumanė parengti ir išleisti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos istorinių dokumentų publikaciją. Idėją pristatė valdovui Augustui III, kuris palaikė projektą ir suteikė kelias privilegijas. Spaustuvė gavo garbingą titulą – Typographia Regia et Reipublicae („Karaliaus ir Respublikos spaustuvė“). Medžiagą būsimam leidiniui pijorų istorikas rinko Olandijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos ir Lietuvos Valstybės dokumentų archyvuose.
Ir nors darbą lydėjo nesėkmės – dalis dokumentų sudegė, o kai kurių sutarčių, susijusių su Rusija viešinimui priešinosi šios šalies pasiuntinys – 1758 m. M. D. Dogelis išleido puošniai iliustruotą pirmąjį „Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatijos kodekso“ (lot. „Codex diplomaticus Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae“) tomą. Šis diplomatinių dokumentų sąvadas laikomas stambiausiu ir gražiausiu Vilniaus pijorų spaustuvės leidiniu. Pagrindinį spaudos darbą įgyvendino pas pijorus dirbę Vilniaus meistrai – rinkėjai, spaudėjai ir padėjėjai-pameistriai. Puošni leidinio iliustracija, vaizduojanti diplomatijos triumfą, buvo užsakyta Leipcige pas vokiečių graverę Joaną Dorotėją Philipp-Sysang.
Rinkinys, kurį sudaro 480 dokumentų, apima beveik 700 metų istorijos (1067–1732 m.) laikotarpį. Jame pateikiamos sutartys su Čekijos, Prancūzijos, Ispanijos, Nyderlandų, Vokietijos ir kitomis valstybėmis. Po metų nuo „Diplomatijos kodekso“ pasirodymo, išspausdinamas penktasis jo tomas, skirtas Kuršo kunigaikštystės istorijai.
Tiesa, nepaisant kokia tai svarbi publikacija Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniam pažinimui, leidinys didesnio visuomenės susidomėjimo nesulaukė, ir dalis tiražo ilgai gulėjo sandėlyje. Tai neabejotinai turėjo apkartinti M. D. Dogelio paskutinius gyvenimo metus, kurie ir taip buvo nelengvi dėl pijorų vadovybę pasiekusių skundų, liečiančius jo veiklą kolegijoje. 1760 m. išvykęs spręsti problemų į Varšuvą, M. D. Dogelis į Lietuvą taip ir nebesugrįžo – tų pačių metų vasario mėnesį, būdamas tik 45-ių metų, jis mirė.
Iš viso planuotų paskelbti „Diplomatijos kodekso“ aštuonių tomų buvo išleisti tik trys tomai. Po M. D. Dogelio mirties išleistas ketvirtas dokumentų rinkinio tomas, o visa likusi surinkta ir spaudai parengta medžiaga taip ir liko gulėti rankraščiuose. O M. D. Dogelio įkurta spaustuvė dar ilgai veikė ir po jo mirties – iki 1836 m. Skaičiuojama, kad joje išspausdinta per 520 spaudinių lenkų, lotynų, prancūzų, latvių, lietuvių kalbomis.
Iliustracija: fragmentas iš M. D. Dogelio „Diplomatijos kodekso“.
Parengė Ramunė Gedvilaitė, bendradarbiaujant su dr. Ina Kažuro
2022-11-16