Vilniaus universiteto bibliotekos viena gražiausių salių pavadinta Pranciškaus Smuglevičiaus vardu. Bibliotekoje galima pamatyti ir daugiau žymaus dailininko, klasicizmo tapybos pradininko, Vilniaus universiteto Dailės katedros profesoriaus Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) piešinių, grafikos darbų. Bibliotekos grafikos kolekcijoje saugomi net 24 pagal P. Smuglevičiaus piešinius išraižyti lakštai, iš kurių 23 – iš „Vestigia delle Terme di Tito“ leidinio, o vienas – netoli Romos esančios užmiesčio vilos „Villa Madama“. Nerono Aukso namų freskos, kurias dirbdamas Romoje kopijavo P. Smuglevičius, sulaukė didžiulio dėmesio ir įkvėpė ne vieną menininką.
VU Istorijos fakulteto profesorė menotyrininkė Irena Vaišvilaitė tyrinėja P. Smuglevičiaus veiklą ir kūrybą, vadovauja LMT finansuojamam Smuglevičiui skirtam projektui, kuriame VU bendradarbiauja su Nacionaliniu Dailės Muziejumi. Ji sutiko pasikalbėti apie dailininko palikimą Vilniaus universitete, išlikusius jo kūrinius ir reikšmę Lietuvos meno ir kultūros istorijai.
Ar mes pakankamai žinome ir vertiname jo palikimą?
P. Smuglevičiaus palikimas platus, įvairus ir labai išblaškytas. Mes jį tikrai nepakankamai žinome ir nepakankamai vertiname. Jo palikimas išsibarstęs nuo Sankt Peterburgo iki Edinburgo. Darbų yra visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) teritorijoje, taip pat ir Romoje, Sankt Peterburge, Edinburge, Šveicarijoje, galbūt ir dar mums nežinomose vietose. Retkarčiais P. Smuglevičiaus darbai pasirodo aukcionuose. Labai gausus jo grafinis palikimas mažiau žinomas ir matomas. XIX a. jis buvo labai populiarus, žinomiausias ir populiariausias tapytojas istorinėje Lietuvoje. Daug jo mokinių sukurtų darbų buvo jam priskiriami. Nėra Lietuvoje gerai žinoma ir apie tai, ką jis kūrė Romoje Šv. Luko akademijos konkursams ir ne tik. O gilesnio žinojimo jis tikrai nusipelno. Reikia paminėti, kad XX a. P. Smuglevičiui buvo nepalankus. Lenkų dailės istorikai vadino jį epigonu. Modernizmas kritiškai žiūrėjo į tai, ką laikė akademizmu ir P. Smuglevičius buvo priskiriamas akademizmui, taigi laikomas nekūrybišku kartotoju. Dabar požiūris į akademizmą yra pakitęs ir P. Smuglevičius pradedamas suvokti kaip labai daugiabriaunis dailininkas.
Grįžęs iš Romos jis akimirksniu buvo pripažintas. Pasipylė užsakymai, ir jis labai daug nuveikė. Pomirtinė šlovė išliko iki XX a., tada pradėjo blėsti. Rimčiausia monografija apie P. Smuglevičių parašyta Vlado Drėmos 6-ajame dešimtmetyje, išleista 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Tekstas aktualus ir šiandien, nors yra ir pasenusių dalykų.
Kokie reikšmingiausi P. Smuglevičiaus darbai?
Jų labai daug. Lietuvoje reikšmingiausi jo darbai Vilniaus katedroje ir Vilniuje, pvz. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios centrinio altoriaus paveikslas, taip pat Vilniaus dailės muziejuje saugomi darbai. Daugeliui beveik nežinomas Lenkijos istorijos grafinis ciklas, kurio parengiamieji piešiniai saugomi Varšuvos universiteto bibliotekoje. Nors publikuojami moksliniuose leidiniuose, plačiajai publikai jie beveik nežinomi. Visai nežinomas yra novatoriškas ir įspūdingas P. Smuglevičiaus senojo testamento istorijos ciklas, paruoštas graviravimui, bet taip ir negraviruotas. P. Smuglevičius išgarsėjo Romoje Nerono aukso namų arba vadinamųjų Tito termų graviūromis. Romoje jis visų pirma ir buvo žinomas kaip piešėjas, grafikas, fiksavęs archeologinius objektus. Tai rodo jo erudiciją ir visapusišką išsilavinimą, gebėjimą kurti, o ne kopijuoti.
Jokio patikrinto dabar žinomų Smuglevičiaus darbų sąrašo ir jokios apibendrinančios šiuolaikinės monografijos, skirtos Smuglevičiui, nėra, todėl sudėtinga įvertinti vienų ar kitų darbų reikšmę. Vl. Drėma buvo sudaręs menininko amžininkų žinotų darbų sąrašą, bet niekas negalėjo jo patikrinti nei tada, nei dabar. Žinios daugumoje yra iš XIX a., daug kas pražuvo per pirmąjį, per antrąjį pasaulinius karus, po to nacionalizacijos, uždarymai. O ir pačioje Lietuvoje per paskutinius dešimtmečius aukcionuose įsigyta ar atrasta keletas jo darbų. Pvz. Kaišiadorių vyskupijos rinkinyje identifikuotas puikus altorinis P. Smuglevičiaus paveikslas.
P. Smuglevičiaus stilius monumentalus ir labai išraiškingas, jis geba kurti charakterius, atmosferą. Kai kurie jo darbai, buvę Varšuvoje, pražuvo. Reikėtų sudaryti ekspertų patikrintą Smuglevičiaus darbų katalogą. Tai labai kruopštus darbas, reikalaujantis keletos valstybių dailės istorikų bendradarbiavimo. Be to, pasaulyje nėra asmens, kuris specializuotųsi Smuglevičiaus kūryboje.
Kokia jo darbų dalis yra Lietuvoje?
Labai sunku pasakyti, bet tikrai nemažai. Nežinome, kiek yra iš viso išlikę jo darbų. Nemažai yra Lenkijoje, taip pat yra Ukrainoje, Baltarusijoje. Ne visų jam priskiriamų darbų autorystė yra patikrinta. Jo grafikos darbų, piešinių daug Varšuvoje, Krokuvoje.
Lietuvoje jo darbų yra ne tik muziejų rinkiniuose, bet ir bažnyčiose, privačiose kolekcijose. Neseniai veikusi paroda Vilniaus dailės muziejuje buvo puikus priminimas. Lietuva yra geriausiai technologiškai ištyrusi turimus Smuglevičiaus darbus. Tai mūsų privalumas. Keli darbai yra Sankt Peterburge, kur jį buvo išsikvietęs Rusijos caras Paulius I-asis. Dauguma tų darbų sunyko, bet keletas išliko. Grupė Smuglevičiaus kurtų portretų identifikuota Škotijoje, nes su škotais jis dirbo Romoje. Ten jis tapė vadinamuosius pokalbių portretus. Tai buvo madingas žanras.
Pranciškaus Smuglevičiaus vardu pavadinta salė VU bibliotekoje.
Koks P. Smuglevičiaus palikimas VU?
Didžiausias P. Smuglevičiaus palikimas Vilniaus universitete – tai Vilniaus dailės mokykla, atsiradusi iš Dailės katedros. Tai buvo pirmoji universitetinė dailės katedra buvusios ATR teritorijoje. Profesionalaus universitetinio dalininkų rengimo institucija – katedra – buvo įkurta VU ir pirmuoju profesoriumi tapo P. Smuglevičius. Jis atitiko universiteto profesoriaus reikalavimus, turėjo akademinių žinių, estetinės teorijos išmanymą, kaip ir L. Gucevičius. Profesionalus aukštasis dailininkų rengimas Lietuvoje yra Vilniaus universiteto palikimas.
Jo darbas žinoma ir P. Smuglevičiaus salė. Tai vienintelis išlikęs žinomas jo kurtas interjeras Lietuvoje. Jo kurtų interjerų yra išlikusių Romoje ir Lenkijoje. Jis kūrė antikinius interjerus, tokia buvo to meto mada. Tai darė ir Sankt Peterburge.
Universiteto biblioteka turi Tito termų arba Nerono Aukso namų graviūrų, išraižytų pagal P. Smuglevičiaus piešinius. Tai vertinga Smuglevičiaus palikimo dalis. Bibliotekoje saugomos 24 graviūros. Jos nėra labai dažnos. Reikia pasakyti, kad graveriai tiksliai naudojosi dailininko piešiniu. Dailininkai kurdavo kompoziciją labai tiksliai, kad graveris galėtų atlikti savo darbą. Tai daugiau nei reprodukcijos, piešinys labai delikatus, kruopštus. Vertingiausios buvo spalvotos graviūros, jos spalvintos ranka. Norėta sudaryti įspūdį, kad jos unikalios, akvarelė. Atskirti spalvintą graviūrą nuo akvarelės galėjo tik labai patyrusi akis.
Kuo dar jis ypatingas, reikšmingas?
Įdomu ir tai, kad jis kūrė vietinės istorijos temomis, pvz. Chodkevičių giminės istorijos ciklas, Lenkijos istorijos ciklas. Jis buvo ir politinis dailininkas, novatorius. T. Kosciuškos sukilimui ir jo pagrindiniams veikėjams – T. Kosciuškai, A. Jasinskiui skirti darbai, P. Bžoztovskio reformai ir jo įkurtai Paulavos respublikai skirtieji rodo jo politines pažiūras. Smuglevičius kaip dailininkas ne tik gyveno senovės Romos idealais, jam buvo svarbūs ir aplinkui vykstantys įvykiai. Prancūzijoje su revoliucija atsirado politinė dailė, o Smuglevičius toks pat modernus buvo ir mūsuose. Respublikoniški ir humanistiniai idealai sąlygojo Smuglevičiaus domėjimąsi liaudies gyvenimu. Jis sukūrė nemažai darbų, kuriuose vaizduojami valstiečiai. Baudžiavos panaikinimo klausimas tuo metu dar buvo labai kontraversiškas. O Smuglevičius savo paveiksluose parodo tų žmonių orumą.
Ottaviani Giovanni pagal P. Smuglevičiaus piešinį. Ofortas, orig. pavadinimas: Visitur elegantissimi artificii Pictura in œdibus Aldobrandiniorum in Quirinali [...], 1776.
Tai buvo labai neeilinė europinės apšvietos asmenybė. Jis dvidešimt metų praleido Romoje – to meto ryškiausiame Europos meno centre – kosmopolitinėje, intelektualiai prisodrintoje aplinkoje, kultūros centre, kuris traukė visus. Daugybė menininkų iš įvairių valstybių ten ir likdavo, nes galėjo iš savo darbo išgyventi, o jis grįžo. Vl. Drėma teisus teigdamas, kad jis grįžo namo iš patriotizmo, nes manė namuose galįs padaryti daugiau.
Jo gyventas metas, problemos, su kuriomis susidūrė, labai artimos mūsų laikui. Rusijos vaidmuo to meto mūsų regione, valstybės padalijimas, užėmimas, krizinė situacija regione ir šalyje, patriotizmo, laisvės kainos klausimas. Tai galėtų padėti mums reaktualizuoti P. Smuglevičių. Vykdant projektą kitais metais turėtų įvykti tarptautinė Smuglevčiui skirta konferencija, kuria siekiama paskatinti domėjimąsį šiuo dailininku.
Iliustracija (1): Pranciškaus Smuglevičiaus portretas, Vikipedija.
Nijolė Bulotaitė
2023-01-27