Sidebar

Restauratorius Sigitas Tamulis laidos stop kadras 3„Senosios teismų knygos yra unikalios, o jose – mūsų kasdienė istorija“, – sako VU bibliotekos Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriuje dirbantis knygrišys-restauratorius Sigitas Tamulis. LRT Plius  dokumentinių apybraižų cikle „Restauratoriai“ jis pasakoja, su kokiais klausimais savo darbe susiduria restauratoriai ir knygrišiai, atskleidžia savo profesijos paslaptis.

Teismų knygos – gyvenimo atspindys

Dokumentų restauratorius ekspertas S. Tamulis specializuojasi knygrišyboje, o ant jo darbo stalo neretai atsiduria įspūdingo storio teismų knygos. Restauratorius pasakoja, kad 1564 m. seime buvo patvirtinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto privilegija LDK bajorams, pagal kurią buvo panaikinta išskirtinė didikų jurisdikcija: visi didikų ginčai imti spręsti teisme. Taip pradėtos pildyti teismų knygos.

„Šiose teismų knygose sugulusi visa mūsų kasdienė istorija – gyvenimiškos žmonių problemos ir buitis. Pavyzdžiui, dėl ko ginčijosi, teisėsi, ką pirko ir pardavinėjo, dėl ko sudarinėjo sandorius. Jose galima paskaityti ir įvairių pranešimų apie ikiteisminę vietos apžiūrą, pavyzdžiui, kažkas įvyksta, atsakingi asmenys važiuoja apžiūrėt dvikovos, apiplėšimo ar gaisro vietos. Pasitaiko net tokių istorijų, kaip tarnaitė apsirengė šeimininkės rūbais, kol šeimininkė buvo bažnyčioje. Vėliau šeimininkė susirgo, o tarnaitė buvo apkaltinta raganavimu. O realybėje galbūt toji moteris tiesiog norėjo kelias minutes pabūti laiminga pasipuošusi, bet tapo ragana ir gavo baudžiamąją bylą“, – knygose slypinčias istorijas atskleidžia restauratorius.

Jis pabrėžia, kad šios knygos parašytos ranka ir yra ypač vertingi vienetiniai objektai. Todėl šios knygos restauruojamos, įrišamos ir saugomos: „Turėjome pagalvoti ir priimti sprendimą, ką su jomis daryti. Jos jau turi skaitmenines versijas, jų niekas nevartys, bet neįrištos jo negali būti, nes tai dokumentai. Yra du keliai – jeigu senojo įrišimo beveik neliko, įrišti į naują, o senojo likučius atskirai sudėti į dėžutę ir kartu saugoti kaip knygos archeologiją. Kitas kelias – tuos likučius pabandyti grąžinti atgal.“

Restauratoriai laidos stop kadras 1

Profesijos paslaptys

„Oficialiai esu dokumentų restauratorius, bet sakau, kad esu knygrišys-restauratorius. Savo darbe susiduriu su įvairiomis medžiagomis – popieriumi, kartonu, audiniu, pergamentu, oda, medžiu, metalu, puošyba, auksuote ir kitomis, – pasakoja S. Tamulis. – Todėl tenka išmanyti daug skirtingų žinių, technologijų ir metodikų. Kiekviena medžiaga reikalauja tam tikrų įrankių: kaltelio, obliuoko, metalo dildžių, juvelyrinio pjūkliuko. Dėl šios įvairovės darbas labai įdomus, tuo ir patraukė būtent knygrišystė. Be to, dokumentų restauratorius negali vienas aprėpti visko – tiek popieriaus, tiek dažų ar rašalo, tiek įrišimo. Vienam žmogui tai tiesiog neįmanoma, vis tiek turi specializuotis – visai kaip viduramžiais.“

Restauratorius sako, kad pradėjus dirbti paprastai jaunąjį restauratorių lydi patyręs kolega iki kol gaunama restauratoriaus kategorija. Be to, kas penkerius metus įgytą kategoriją reikia „apsiginti“ arba galima siekti aukštesnės. „Todėl visada reikia domėtis restauravimo naujovėmis, restauratorius turi jausti vidinę trauką savo darbui. Vienas gali matyti paprastą knygą, o kitas – įžvelgti daugybę informacijos. Pavyzdžiui, kad tai renesansinė knyga, priklausiusi Žygimanto Augusto bibliotekai, kaip ji buvo pjauta, kaip puošta, kokie įrankiai buvo naudojami. Savo darbui atsidavęs žmogus žiūri į objektą ir iš jo plūsta informacija. Arba jam kyla daug klausimų, pavyzdžiui, kodėl knyga kreivai papuošta? Ar grožis nebuvo svarbu, o gal žmogus prastai matė, gal buvo žiema ir prietema, gal darė mokinys?“

Restauratoriai laidos stop kadras 5

Paklaustas, kas teikia didžiausią malonumą restauratoriaus darbe, knygrišys-restauratorius S. Tamulis sako, kad smagiausia, kai atsiranda spendimas: „Kartais tiesiog nežinai, kaip padaryti. Tada dirbi kiaurą parą, galvoji darbe, važiuodamas namo, namie galvoji apie tą problemą. Tada kartais iš pasąmonės gali išlįsti sprendimas. Didžiausias džiaugsmas būna, kai pats matai restauravimo ženklus, bet žmogus iš šalies pažiūri ir klausia, ką darei, kuri vieta restauruota, tai yra cinkelis.“

Restauravimas kaip filosofija

Kalbant apie objektų išsaugojimą galima išskirti įvairias mokyklas ir net filosofijas. Vieni restauratoriai labiau palaiko konservavimą, kai taikoma kuo mažesnė invazija į daiktą, tarsi jis būtų sustingdomas laike. Kiti labiau pritaria restauravimui.

„Apie daiktą ir daiktiškumą kalbėta nuo Aristotelio laikų, filosofas Martinas Heideggeris taip pat svarstė, ar funkcionalumas yra tokia pati daikto dalis, kaip forma, medžiagiškumas, cheminė sudėtis. Tad tarp restauratorių irgi iškyla funkcionalumo klausimas. O kaip su veikimu, priežiūra, saugojimu saugykloje? Jei daiktas naudojamas daugybės žmonių, pavyzdžiui, jei studentas rašo baigiamąjį darbą ir jam reikalinga knyga – kaip jis ją naudoja, kaip verčia puslapius? Vyksta filosofinis ginčas. Aš manau, kad funkcionalumas yra integrali daikto dalis“, – svarsto S. Tamulis.

Restauratoriai laidos stop kadras 4

Restauratorius kelia ir kitus susimąstyti verčiančius klausimus. Pavyzdžiui, jis prisimena inkunabulą, kuris buvo įrištas pagal 16 amžiaus madą, tačiau tekstas jame buvo žymiai ankstyvesnis, dar iš pirmųjų spausdintų knygų laikų: „Tai yra vadinamieji knygos sluoksniai, kuriuos būtina tirti ir įvertinti. Kurį iš kelių sluoksnių palikti, kuris svarbesnis? Jei architektūroje galime padaryti pjūvius ir parodyti visus sluoksnius, tai kaip elgtis su knyga? Tokių filosofinių klausimų restauruojant visada kyla.“

Visą pasakojimą galite matyti: čia

LRT archyvo nuotraukos

2023-04-03

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos Sutinku