Garbingi Vilniaus universiteto svečiai pasirašo VU svečių knygoje, kurioje nuo 1979-ųjų, universiteto 400 metų jubiliejaus, parašus palieka universitetą aplankantys svarbūs asmenys: prezidentai, monarchai, užsienio valstybių delegacijos, žymūs mokslininkai, politikai. Šioje knygoje ką tik pasirašė ir JAV prezidentas Joe Bidenas, patvirtindamas savo apsilankymą istoriniu parašu.
Svečių knygą turi ir Vilniaus universiteto biblioteka. Ji saugoma istorinėje P. Smuglevičiaus salėje, kur dar 1858 metais ir prasidėjo jos istorija. Tik šiandieniniai bibliotekos lankytojai pasirašo naujoje knygoje, kurios istorija prasideda jau XXI amžiuje. Senoji turtingą bibliotekos istoriją nuo 1858 iki 2003 metų menanti knyga saugoma bibliotekos Rankraščių skyriuje (F98- 376). Ten ji pateko po restauravimo. Dėl įspūdingo įrišimo „auksine“ vadinta knyga apima ilgą laikotarpį nuo Vilniaus senienų muziejaus iki šių laikų Vilniaus universiteto bibliotekos svečių.
Kuo ypatinga ši knyga, kokie istoriniai asmenys joje pasirašė, kokie įvykiai joje atsispindėjo? Apie visa tai kalbiname VU istorikę dr. Ingą Leonavičiūtę, jau keletą metų intensyviai tyrinėjančią Stepono Batoro universiteto (toliau SBU) istorijos dokumentus ir priminusią mums šią į istorijos archyvą nugulusią knygą.
Kuo ši knyga ypatinga, kuo įdomi istorikams?
Knyga apima beveik 150 metų laikotarpį, į kurį patenka svarbūs universiteto istorijos tarpsniai: Senienų muziejus ir Viešoji biblioteka, Stepono Batoro universitetas, sovietmetis ir nūdiena, nors tuo metu gal rečiau knyga buvo naudojama. Kitas reikšmingas dalykas yra autografai, kurie kartais suteikia galimybę patikslinti faktinę informaciją, nes gali matyti, kada kas lankėsi Vilniaus universitete. Kartu ir lankytojų svarbumo aspektas, kieno prašoma, kam suteikiama galimybė pasirašyti į šią knygą. Knyga pateikia ir parodų spektrą bei parodo tų parodų atidarymo lankytojus. Pavyzdžiui, 1929 metų jubiliejinė universiteto paroda, kur buvo eksponuojami ir žymiojo Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelewelio rinkiniai. Tarp pasirašiusiųjų randame istoriko brolio Proto anūko Jano Lelewelio ir jo žmonos Zofijos parašus. Tiesa, iš kitų šaltinių žinome, kad į jubiliejines iškilmes, o kartu žymiojo istoriko perlaidojimą Rasų kapinėse, buvo kviesta ir daugiau Lelewelių šeimos atstovų.
Man pačiai įdomiausia minėtų universiteto istorijos laikotarpių pradžios, kas pirmieji įsirašė į šią knygą, atgaivindami jos naudojimą. Pvz., nuo 1915 m. nedisponuotą lankytojų knygą SBU pradeda naudoti 1920-ųjų pradžioje, t. y. tuomet, kai į Universitetą sausio 25 d. atvyksta apaštalinis nuncijus Lenkijoje, arkivyskupas Achille Ratti (po dvejų metų tapsiantis Pijumi XI) ir jį lydėjęs Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis. Apie vizitą plačiau rašoma bibliotekos ataskaitoje: svečiai į biblioteką kartu su rektoriumi M. Siedleckiu atvyko po 17 val. Juos P. Smuglevičiaus salėje pasitiko bibliotekininkas Ludwikas Czarkowskis, įteikė nuncijui trumpą Bibliotekos istorijos aprašymą prancūzų kalba. Pastarasis domėjosi inkunabulais, jį sudomino vienintelė turima tuo metu Žygimanto Augusto bibliotekos knyga, kuri buvo surasta atsitiktinai prieš kelias savaites tarp maskolių paliktų šiukšlių. Nors biblioteka oficialiai atidaryta 1919 metų lapkričio mėnesį, bet lankytojų knyga pradeda funkcionuoti atvykus svarbiam svečiui ir net įgauna naują patikslinantį oficialų pavadinimą – Auksinė lankytojų knyga arba Złota Księga Zwiedzających. XIX a. knyga buvo vadinama tiesiog Muziejaus lankytojų knyga.
Aš toje knygoje visų pirma paieškojau Mykolo Biržiškos parašo. Deja, jo nėra – nei 1928 metais, kai jis, VDU profesorius, per Vilnių oficialiu vizitu vyko į Varšuvą, Krokuvą, Lvivą, ar vėliau, kai ne kartą dirbęs SBU bibliotekoje. Tačiau jau tapęs VU rektoriumi, 1940 metų balandžio mėnesį jis kartu su Švietimo ministru Kazimieru Jokantu bei prorektoriumi Petru Šalčiumi apsilanko bibliotekoje ir pasirašo knygoje, taip pradėdamas trumputį lietuviško Vilniaus universiteto tarpsnį.
Reiktų paminėti ir intriguojančią knygos pradžią, ji prasidėjo kaip Senienų muziejaus lankytojų knyga, o jai pradžią davė Rusijos imperatoriaus Aleksandro II-ojo apsilankymas 1858 metų rugsėjo 6 dieną. Jis Vilniuje buvo kelias dienas, apie vizitą nemažai rašyta ir užsiminta. Švietimo institucijų apžiūrą Aleksandras II pradėjo nuo Vilniaus senienų muziejaus. Prie įėjimo jį pasitiko Vilniaus švietimo apygardos globėjas baronas J. Vrangelis ir grafas E. Tiškevičius. Kai imperatorius, apžiūrėjęs du muziejaus aukštus, pakilo į trečią aukštą, jį nustebino ekspozicijoje mamuto iltys, kiti eksponatai, o ant stalo jau laukė padėta puošniai įrišta knyga, kurioje jo buvo paprašyta pasirašyti. Nusiėmęs pirštinę, jis erelio plunksna įrašė savo vardą ir datą. Taip ir prasidėjo šios knygos istorija. Beje, šis imperatorius dar kartą knygoje pasirašo 1867 m. birželio 13 d. Viešosios bibliotekos atidarymo proga.
Kaip manote, kodėl keičiantis laikotarpiams buvo tęsiama ta pati knyga? Ar keitėsi pasirašančiųjų stilius? Ar jie atsižvelgdavo į anksčiau pasirašiusius?
Kadangi biblioteka disponavo knyga, tai tiesiog buvo tęsiama bibliotekos istorija, tradicija. Manau, tai vyko natūraliai. Ar keitėsi pasirašančiųjų stilius?
Keitėsi sovietmečiu. Atsiranda autografų praplėtimas, kai ne tik pasirašoma ir užrašoma apsilankymo data, bet atsiranda ir komentarinis autografas. Užrašomi įspūdžiai apie universiteto biblioteką, jos senumą, turtingumą, formuluojami linkėjimai. Taip jau nuo šeštojo dešimtmečio. O SBU įvedė įvairių delegacijų ir parodų akcentą, kas tęsta ir sovietmečiu. Taip pat atsiranda įvairių Vilniuje ir universitete vykusių chemikų, fizikų, istorikų, bibliotekininkų suvažiavimų, delegacijų apsilankymo bibliotekoje įrašai. Sovietmečiu įspūdį daro egzotiškų kalbų margumas, turbūt prasidedantis nuo Birmos valstybinės delegacijos apsilankymo 1957 m. Tokių įrašų šiaip ir neperskaitysi, sunkiai identifikuosi.
Kas jus labiausiai nustebino, buvo netikėta?
Atsivertus šią knygą pirmiausia žiūrėjau iš savo interesų ir tyrimų lauko. Visų pirma norėjau paieškoti joje tarpukario laikotarpiu pasirašiusių lietuvių. Minėjau, kad neradau Mykolo Biržiškos, bet radau Vaclovą Biržišką, taip pat poetą Juozą Tysliavą – 1928 m., o 1933 metais apsilanko du geografai – Kauno universiteto profesoriai Kazys Pakštas ir Steponas Kolupaila. 1939 metais padaugėja lietuvių apsilankymų Vilniuje. Iš Kauno atvyksta Venclovos, Tomo Venclovos tėvai, jie apsilankė bibliotekoje kartu su Vilnijos mokytoju, literatu Vladimiru Sakavičiumi. Man buvo įdomiausias SBU laikotarpis, minėti Leleweliai, taip pat buvusio Rapersvilio muziejaus bibliotekininko Adamo Lewako, tvarkiusio šiuos emigracinius rinkinius jau ir atvežus į Varšuvą, autografas. Jis SBU bendruomenei perskaitė pranešimą 1927 m. gruodį Sniadeckių salėje. Ar kad ir pirmojo SBU garbės profesoriaus Władysławo Mickiewicziaus autografas, kuris 1922 m. atvyko į Vilnių minėti savo tėvo Adomo „Poezijos“ šimtmetį.
Knyga labai aktyviai buvo naudojama sovietmečiu, 6–7 dešimtmečiais. Užvedus dabartinę Universiteto svečių knygą, ji vėl tampa VU bibliotekos svečių knyga, įrašai vis retėja. Po 1997 m. sausio 8 d. tuometinės Lietuvos valdžios vyrų – Algirdo Brazausko, Vytauto Landsbergio, Gedimino Vagnoriaus apsilankymo pirmosios lietuviškos knygos – M. Mažvydo Katekizmo 450 sukakčiai skirtos parodos atidaryme, šioje knygoje vos keletą įrašų, kurių paskutinis – 2003 m. spalio 14 d. Įrašą palikęs fizikas, Nobelio premijos laureatas, LMA užsienio narys Žoresas Alfiorovas. Matyt, pastebėjus, kad knygą jau reiktų restauruoti, sutvarkyti, ji buvo perduota restauratoriams, o lankytojams parengta nauja bibliotekos svečių knyga.
Kalbino Nijolė Bulotaitė
2023-08-03