Birželio 26 d. VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje atidaryta paroda „Kada aš dainuoju, tada aš laimingas“, skirta Lietuvos Dainų šventės šimtmečiui. Parodos pavadinimas – eilutės iš XIX amžiaus poeto Antano Vienažindžio eilėraščio „Daina“. Anot tyrinėtojų, jos yra A. Vienažindžio credo, dainuojančios sielos esmė ir poeto lemtis, reprezentuojanti ir tautos likimą.
Norėdami daugiau sužinoti apie šią parodą ir įdomiausius eksponatus kalbiname jos rengėją – Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Rankraščių skyriaus vyresnįjį bibliotekininką Paulių Bagočiūną.
Ar didelis iššūkis istorikui buvo ši paroda?
Taip, nemenkas, nes šiaip jau tai nėra mano domėjimosi sritis. Fondai, dokumentai, su kuriais teko dirbti, man buvo nemaža dalimi naujiena. Reikėjo nuspręsti, kokią parodą rengti: ar tai bus tik renginio istorija, ar vis dėlto platesnės tematikos paroda apie dainas, jų rinkimą, tyrimus ir poetų, kompozitorių kūrybą, siejant su dainų šventėmis. Pasirinkau antrąjį variantą. Man tekęs iššūkis tapo įveikiamas parodą rengti padėjusių kolegių dėka. Ačiū joms ir visiems kitiems, kas prisidėjo, kad ši paroda įvyktų.
Ar pats esate kažkaip susijęs su dainų šventėmis, ar kada teko dalyvauti?
Šventėse nesu dalyvavęs, bet vaikystėje, paauglystėje lankiau muzikos būrelį Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, išmokau groti birbyne, lumzdeliu, skudučiais, grojau dainų ir šokių ansamblyje „Ugnelė“.
Kaip gimė pavadinimas?
Pradžioje sumanymas buvo tiesiog rasti gražias eilutes kuriame nors dainų rinkinyje. Jas radau viename iš Kupiškio krašte XX a. pradžioje užrašytų liaudies dainų rinkinių: „Kada aš dainuoju, tada aš laimingas“. Man jos iškart patiko, nes rodė dainos artumą žmogaus širdžiai, nors dar negalėjau pagrįsti, kodėl būtent jas turiu rinktis. Kitą dieną visai kitame rankraštyje atsitiktinai radau tas pačias eilutes, panašiu laikotarpiu užrašytas Veliuonos apylinkėse. Pradėjęs gilintis sužinojau, kad tai – Antano Vienažindžio eilėraštis, kuris vadinasi „Daina“. Bibliotekoje turime rankraštinį Antano Vienažindžio eilėraščių rinkinį, tai – vienintelis išlikęs poeto autografas (išskyrus vieną laišką). Tada dar kiek pasidomėjęs nutariau šį Vienažindžio rinkinį pasirinkti ašiniu parodos eksponatu, nes, viena vertus, poetas sėmėsi įkvėpimo iš liaudies dainų, kita vertus, poeto eilės buvo labai populiarios, plito nuorašais, o kadangi pats kūrė melodijas, tai eilėraščiai kaip dainos plito ir iš lūpų į lūpas, formavosi jų variantai, virstantys tarsi naujomis liaudies dainomis. Tad man kilo idėja padalyti parodą į dvi dalis: pirmąją parodos dalį skirti liaudies dainoms, o antrąją – poetų ir kompozitorių kūrybai, nutiesusiai kelią į dainų šventes.
Kaip sekėsi atsirinkti eksponatus? Ar jų atrodė per daug ar per mažai?
Kaip įprastai, jų buvo per daug. Bibliotekos Rankraščių ir Retų spaudinių skyriuose medžiagos labai daug, tad rengiant parodą visada iškyla problema, kaip suvaldyti surinktą medžiagą. Pirmiausia, turėjau suformuluoti parodos koncepciją, kuri, beje, radosi ne iškart, o palaipsniui parodos rengimo metu. Tuomet dar reikėjo sudėlioti medžiagą pagal tematinius skirsnius.
Kokius atradimus sau padarėte?
Labai svarbus istorinis aspektas. Kelias į dainų šventes Lietuvoje buvo nulemtas gilios liaudies dainų tradicijos. Pirmieji paminėjimai yra iš XVI a. pabaigos Motiejaus Strijkovskio „Kronikos“, vėliau, XVIII amžiuje, susidomėjimas liaudies dainomis kilo Mažojoje Lietuvoje. Tai – ne tik domėjimasis liaudies dainomis, jų rinkimas, bet ir bandymas padaryti gilesnes išvadas apie lietuvių tautą, jos kilmę ir kalbą, o jau XIX a. – lietuvių tautinis sąjūdis ir po lietuviškos spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis laikotarpio prasidėjęs lietuviškų vakarų ir chorų suklestėjimas. Tai vedė į dainų šventes ir buvo labai glaudžiai susiję su tautinio atgimimo bei nepriklausomos valstybės atkūrimo idėja.
Kitas dalykas – liaudies dainų ir autorinės kūrybos santykis. Autorių kūryba sėmėsi įkvėpimo ir rėmėsi liaudies dainomis ir pati tapdavo liaudies dainomis. XIX a. ypač populiarūs buvo trys Antanai: Antanas Baranauskas, Antanas Strazdas ir Antanas Vienažindys. Jų kūryba neretai tapdavo liaudies dainomis.
Kaip manote, kas labiausiai pavyko, kurie eksponatai įdomiausi? Ką atradote naujo, įdomaus?
Parodos rengimo pradžioje, kai pirmą parodos dalį nutariau paskirti liaudies dainoms ir jų tyrimams, apsidžiaugiau, kad galėsime eksponuoti etapinius lietuvių liaudies dainų rinkimo leidinius. Retų spaudinių skyriuje saugoma M. Strijkovskio „Kronika“, kurioje yra vieni pirmųjų liaudies dainų paminėjimų, Mažosios Lietuvos raštijos darbuotojo Pilypo Ruigio XVIII a. vidurio veikale esanti pirmoji liaudies dainų publikacija, XIX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje Liudviko Rėzos išleistas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys ir keleriais metais vėliau išleistas Simono Stanevičiaus „Žemaičių dainų“ rinkinys – pirmasis dabartinės Lietuvos teritorijoje. Atskleisti liaudies dainų rinkimo istoriją padėjo ir XX amžiaus pradžioje įkurtos Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, kurių viena dalis saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, o kita yra mūsų Bibliotekoje, Rankraščių skyriuje, Marijos ir Jurgio Šlapelių fonde. Tuos rankraščius į Lietuvių mokslo draugijos, vadovaujamos Jono Basanavičiaus, tautosakos archyvą į Vilnių siuntė žmonės iš visos Lietuvos: gydytojai, mokslininkai, kunigai, įvairūs kiti inteligentijos atstovai ir tiesiog paprasti raštingi kaimo žmonės.
Vienas iš įdomiausių parodos eksponatų – didžiausias vieno žmogaus surinktų dainų rinkinys – kunigo Antano Juškos „Lietuviškos dainos“, užrašytos jam kunigaujant Veliuonoje, Vilkijoje ir kitose Lietuvos vietovėse XIX a. Dainos buvo išleistos jam jau sunkiai sergant, išvykus pas brolį kalbininką Joną Jušką į Kazanę. Yra žinoma, kad gulėdamas mirties patale Antanas Juška dar spėjo pamatyti išleistą dainų rinkinį ir paprašė brolio tą egzempliorių perduoti savo mylimiausiai dainininkei į Veliuoną. Po kelių dešimtmečių tas rinkinys pateko į kunigo Juozo Montvilos rankas. Šis kunigas caro valdžios buvo suspenduotas, nes dirbdamas Gardino apylinkėse bendradarbiavo su unitais. Netekęs teisės kunigauti, jis užsiėmė redagavimu, piešė iliustracijas laikraščiams ir knygoms, o 1912 metais pasiryžo vykti į JAV, kad ten nuvežtų keletą rankraštinių tautosakos rinkinių ir minėtą Antano Juškos dainų rinkinį, išleistą labai mažu tiražu. J. Montvila tikėjosi Amerikoje surinkus lėšų išleisti jį didesniu egzempliorių skaičiumi. To padaryti, deja, nepavyko, nes kunigas pasirinko plaukti „Titaniku“. Laivui pradėjus skęsti, J. Montvila atsisakė pasinaudoti gelbėjimosi valtimi, guodė ir ramino kitus keleivius. Vandenyno dugne atsidūrė ir A. Juškos dainų rinkinys. Teko girdėti, kad knygos iš „Titaniko“ buvo iškeltos, tarp jų – ir minėtas dainų rinkinys. Gal kada nors jį pamatysime ir mes.
Į kokį lankytoją lygiuojatės?
Pirmiausia – į universiteto bendruomenę, bet norėjau, kad paroda būtų įdomi plačiam lankytojų ratui ir svarbiausia – ne tik su liaudies dainomis susijusiems žmonėms, todėl eksponatų anotacijas norėjau pateikti išsamiau ir kartu populiariau, kad būtų suprantama ir įdomu visiems.
Akivaizdu, kad liaudies dainos ir dainų šventės labai susijusios su tautiškumu, neatsiejamos nuo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijos. Kita vertus, mano nuomone, muzika yra savaiminė vertybė, tad norėjosi pabrėžti, kad ji daro žmones laimingus, kaip skelbia ir pats parodos pavadinimas. Įkvėpimo sėmiausi ir iš amerikiečių roko grupės „Talking Heads“ lyderio Davido Byrne knygos „Kaip veikia muzika“, beje, neseniai pasirodžiusios ir lietuvių kalba, kurioje muzika nagrinėjama labai įvairiais aspektais. Autorius teigia, kad muzika yra kultūros dalis, o kultūra yra tai, kas daro mus žmonėmis. Tačiau yra ir instinktyvus muzikos poveikis žmogui. Juk kūdikis mėgaujasi motinos niūniuojama lopšine ne tik dėl švelnaus jos balso, bet ir dėl melodijos, antraip juk užtektų tik kalbėti, o ne dainuoti. Parodos plakatui pasirinkau paukščio simbolį. D. Byrne, remdamasis moksliniais tyrimais, teigia, kad net paukščiai mėgaujasi giedodami, jiems tai malonu. Taigi, muzika daro mus laimingus ir todėl mes ją mylime.
Ko gal dar pritrūko rengiant šią parodą ar ką dabar darytumėte kitaip?
Dar galima būtų pasvajoti, kad parodoje būtų galimybė ir pasiklausyti liaudies dainų. Simonas Stanevičius, išleidęs vieną pirmųjų lietuvių liaudies dainų rinkinių, teigė, kad dainų žodžiai yra kūnas, o melodija – siela. Galbūt tą sielą atskleidus, paroda būtų paveikesnė lankytojams. Kita vertus, muzikai reikia susikaupimo, nesinorėtų, kad ji būtų tik epizodinis, foninis triukšmas.
Norime atkreipti dėmesį, kad nors Dainų šventė baigėsi, šią dėmesio vertą parodą Jūs galite aplankyti bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje (Universiteto g. 3) iki spalio 10 d.
Dokumentai iliustracijose:
Valančius, Motiejus (1801–1875). Giesmie ape muka Jezusa Pona...: [giesmynas]. [B. v., iki 1844]. VUB RS, F1–D352.
Byrutės garsai : parinktos dainėlės vartojimui Lietuvos jaunuomenei. Tilžė, 1910. VUBRE Lr 6487.
Kalbino Nijolė Bulotaitė
2024-07-09