Šiais metais spalio 2 d. minime 150-ąsias Mykolo Eustachijaus Brenšteino (Michał Eustachy Brensztejn, 1874–1938), Vilniaus universiteto bibliotekininko, Rankraščių, raižinių ir natų skyriaus vedėjo, Stepono Batoro universiteto garbės daktaro, archyvaro, istoriko, archeologo, etnografo, kolekcininko ir kultūros tyrėjo, gimimo metines. Šia proga spalio 2 d. 16 val. VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje bus atidaryta paroda (veiks iki spalio 16 d.), kurioje lankytojai galės susipažinti ne tik su žymiausiais M. E. Brenšteino publikuotais darbais, bet ir su rankraštiniu tyrėjo palikimu.
Per savo 65-erius gyvenimo metus, iš kurių net 45 buvo skirti literatūrinei-mokslinei veiklai, tyrėjas paliko įspūdingą darbų bibliografiją – daugiau nei 300 pozicijų. Šalia plačių monografijų, apimančių kelis šimtus puslapių, gausu smulkių fragmentų, priedų, pastabų, publicistinių straipsnių ar recenzijų.
Mykolas Brenšteinas gimė 1874 m. Telšiuose, leibgvardijos dragūnų pulko pulkininko Konstantino Brenšteino ir Melanijos iš Marčevskių šeimoje. Anksti netekęs motinos, M. E. Brenšteinas nuo aštuonerių metų buvo auklėjamas prižiūrint senelei Monikai Marčevskai. Iš pradžių mokėsi Telšiuose, vėliau lankė realinę mokyklą Vilniuje, tačiau iš prigimties būdamas silpnos sveikatos, prieš pat mokyklos baigimą, turėjo mokslus nutraukti ir išvyko į Zakopanę, kur gydėsi nuo plaučių tuberkuliozės. Čia nuo 1893-ųjų praleido daug metų ir tik vasaromis porai mėnesių sugrįždavo į gimtąją Žemaitiją.
1897 m. susituokė su Jadvyga Andžejevska, artimiausio Telšių kaimyno Engelberto Andžejevskio dukterimi, o nuo 1910 m. Brenšteinų šeima persikėlė gyventi į Vilnių. Ten M. E. Brenšteinas kurį laiką užsiėmė pastatų administravimo darbais, tęsė veiklą Vilniaus mokslo bičiulių draugijoje ir retkarčiais publikavo savo literatūrinius darbus laikraštyje Goniec Wileński. Prieš vokiečių okupaciją 1915 m. pradėjo eiti miesto policijos Generalinio štabo sekretoriaus pareigas, o nuo 1916 m. užėmė Statistikos skyriaus vedėjo vietą Lenkų draugijoje, kuri rūpinosi visuomenės darbo organizavimu. Nuo pat Stepono Batoro universiteto atkūrimo Vilniuje 1919 m. M. K. Brenšteinas įsidarbino čia bibliotekininku, o nuo 1925 m. tapo Rankraščių, raižinių ir natų skyriaus vedėju.
1936 m. už nuopelnus mokslui Stepono Batoro universiteto vadovybė nominavo jį humanitarinių mokslų daktaru honoris causa, o 1937 m., likus porai mėnesių iki mirties, Lenkijos Respublikos prezidentas suteikė jam Atgimusios Lenkijos ordino karininko kryžių.
Dar gyvendamas Žemaitijoje M. E. Brenšteinas pradėjo domėtis krašto kultūra, etnografija, archeologija, miestelių istorija, švietimu. Jo pirmuose darbuose aptariami žemaičių kryžiai, liaudies menas, medicina, papročiai. Daug sveikatos ir energijos M. E. Brenšteinas atidavė kultūros paminklų bei muzealijų paieškai visoje Lietuvoje. Daug jis prisidėjo ir prie meno vertybių kaupimo, lankydamas Lietuvos dvarininkus ir klebonus, dvarus ir bažnyčias. Iš jam būdingų kruopščių užrašų galime sužinoti, kokie meno turtai buvo sukaupti tuomečiuose Lietuvos dvaruose.
VU bibliotekos parengtą ekspoziciją, skirtą M. E. Brenšteinui, pagal temas galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmojoje dalyje eksponuojami M. E. Brenšteino asmenį ir darbą reprezentuojantys dokumentai: gimimo liudijimo nuorašas, gyvenimo aprašymas, asmeninė informacija iš jo asmens bylos, taip pat – dienoraščiai, darbo ataskaitos, katalogai, darbą su skaitytojais ir užklausomis atspindinti medžiaga bei kita. Čia pat patenka ir fotografijos, kuriose tyrėjas užfiksuotas prie savo darbo stalo Rankraščių skaitykloje (anuomet ji buvo įsikūrusi dabartinėje Profesorių skaitykloje) arba savo kolegų bibliotekininkų ir Universiteto darbuotojų apsuptyje. Unikalios yra Vilniaus fotografo Vaclavo Žilinskio darytos fotografijos iš M. E. Brenšteino laidotuvių 1938 m. balandžio 1 d. Tai reta proga išvysti pilną laidojimo procesiją – nuo pamaldų Šv. Jonų bažnyčioje, gedulingos procesijos Vilniaus gatvėmis ištaiginga laidojimo karieta iki laidojimo vietos Bernardinų kapinėse. Galima susidaryti vaizdą, kaip buvo laidojami žinomi vilniečiai, mokslo ir kultūros žmonės XX a. I pusėje Vilniuje: kokios buvo tradicijos, apranga, liturginiai reikmenys, kas dalyvavo, kokiu keliu ėjo, kaip atrodė kapas. Tai retai matoma ir dar rečiau tyrinėjama kita Vilniaus miesto istorijos pusė.
Antra parodos dalis skirta tyrinėtojo mokslinei veiklai, kur eksponuojami ne vien žymiausi publikuoti M. E. Brenšteino darbai, bet ir rankraštiniai straipsniai, pastabos ir užrašai, rinkti duomenys būsimiems tyrimams. M. E. Brenšteiną kaip kolekcininką pristato jo surinkta XVII–XIX a. popieriaus, klijuojamo ant knygų viršelių, pavyzdžių kolekcija, kurią sudaro daugiau nei 100 pavyzdžių iš įvairių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietų.
Maloniai kviečiame dalyvauti parodos atidarymo renginyje (spalio 2 d. 16 val.) ar pamatyti ekspoziciją Jums patogiu metu (ji veiks iki spalio 16 d.).
Nuotraukoje: M. E. Brenšteinas (fotogr. Janas Bulhakas, 1876-1950).
Informaciją parengė Valentina Karpova-Čelkienė
2024-09-25