Naktį pakilo guviai kunigaikštis narsus Gediminas,

Sapno keisto iš miego pančių saldžių išvaduotas.

Nutarė kreiptis valdovas į žynį vyriausią Lizdeiką.

Šįkart jis ryto nelaukė, norėdamas greit sužinoti,

Ką toks regėjimas reiškė jam ir jo statomam miestui.

Laimei, Lizdeika jau buvo balsu dievybės įspėtas

Naktį budėti ir laukt, kol ateis valdovas teirautis.

Truko žirgu neilgai keliauti Perkūno šventovėn.

Tik nusileisti reikėjo ir prieangiu žengti į vidų.

Krivio akivaizdoj ėmė kilnus Gediminas kalbėti:

„Trokštu, Lizdeika, suprasti šio sapno vaizdų margumyną

Ir ką man perdavė žodžiais žmonės tenai sutiktieji.“

Gavęs ausį palankią, jis tęsė toliau savo kalbą:

„Gausmas ragų pučiamų atvėrė šio reginio pradžią,

Suvokiau esantis pats minioje bešvenčiančioj mokslą.

Tokią man mintį pakišo dainuojantis šitaip jaunimas:

Mes labai alkani, mes trokštam mąstyti ir kurti,

Sekti Homero žodžiu, išgarsinti senąjį Vilnių.

Kaip Abraomas kadais lietuvišką giesmę sukūrė,

Mes, mokiniai, dabar tau, Vilniau, skiriame giesmę.

Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos 6a

Klausantį žodžių skambių pagavo mane moteriškė,

Ji prisistatė vedle ir, paėmusi švelniai už rankos,

Pakvietė eiti kartu apžiūrėti mus supantį miestą.

Koks įstabus! Keliauninkas iš krašto tolaus šen papuolęs

Būtų turėjęs nustebti ir savo širdy pasidžiaugti.

Driekėsi žemė kalvota ir sagstė ją puošnūs nameliai,

Medžių tankių apglėbti. Moteris netrukus prabilo:

Motinos maldą Vilniaus Kalvarijų akmenys saugo,

Rankom nuglostytos „stotys“, su Jėzaus veidu meilingu.

Monika Beniulytė

Ji dar pridūrė, kad šičia krikščionių dievnamis stūkso.

Greitai atskridom kitur, kur tarpe pilių daugialangių

Žaidė vaikai linksmi. Iš jų vienas drąsiai pareiškė:

Mes Justiniškėse piešiam ant šlapio asfalto kreidelėm,

Trykšta fontanas spalvotas Gedos vasarinėj alėjoj.

Guoda Gražulytė

Nieko negaišę patekom į kitą dalį to miesto.

Ėmė vedlė garsiu balsu didingai byloti:

Šnipiškių vardą giedokim mediniais nameliais dabintų,

Kaimo dvasia, kur su miesto bokštais aukštais susitinka.

Slėny tarp ežerėlių ten ramios gatvelės vingiuoja,

Savo vardais Aukštaitijos miestelių vardus atkartoja.

Gintė Medzvieckaitė

Vaizdui pakitus, regiu nelygią miškingą vietovę,

Apsuptą gausiai namų. Moteris pasakė man štai ką:

Vilniuj kalvelė tyli, kur Zanas tąsą įkūrė

Laisvo mokslo dienų ir tų dorą mylėjusių drąsiai.

Vytautė Juonytė

Jos teigimu, statinys mokykla Filaretų vadinas.

Tuoj pakliuvom į plačią gatvę, kur krūvos praeivių

Žengia žingsniais spėriais ir blizgaus metalo vežimai

Rieda ratais pūstais. Mus sustabdžiusi vietinė sako:

Nieko neliko iš mūsų Centrinio vardu gastronomo,

Bėgom užimti eilės per pertrauką - „padavė“ faršo!

Jolita Šilingienė

Kelrodei jąją užjautus, o man net nespėjus atšauti,

Jau kitur mes išdygom – prie upės, plaukiančios tykiai.

Mus pasitiko vyriškis, atrodo, poetas išprusęs,

Nes ne kiekvienas suprastų tokius štai žodžius iškilmingus:

Padangą šlovinki, Mūza, Vilnelėn jau įmestą mūsų

Gylį protektoriaus jos ir tą vardą jos gražųjį – Dunlop

Ją čia lašišų vaikai ridendami stumdys pelekais,

Nemunu jūron plukdys link krantų Mozambiko pavojų,

Saulė kur kaitins jos gumą, karūnoje bantų karaliaus.

Česlovas Skulskis

Kelias toliau pasirodė tiesesnis, daugiau nebeskridom,

Ėjom takeliais ligpat aikštės, kurioje įspūdingai

Stovi šventovė balsva, trikampiu stogu vainikuota.

Staigiai priekin pašoko vedlė ir balsiai paskelbė:

Dervišu sukis praeivi, stebuklo plytelę prilietęs

Veriasi rytas dienon, ir katedra verias prospektui.

Rūta Burbaitė

Pakreipėm žingsnį kairiau, paskui dešiniau, kol išvydom

Pradžią gatvės grįstos. (Tačiau eidami mes praleidom

Vyro paminklą iškilų. Jis glumino manąją mintį.

Klausiau, bet vardo nesakė vedlė, tik liepė klausytis:

Gatvę Pilies auksiniais garsais nuspalvina fleitos,

Dalį širdies kiekvieno atvykusio čia jos paliečia.

anonimas

Tęsėme savo kelionę ir paslaptys vėrėsi naujos,

Mano vadovei ugningai knietėjo visas jas atskleisti:

Dirbo širdingai visiems: vartus, sinagogą ir bokštus,

Glaubicas tikintiems Vilnių vilnim į dangų pakėlė.

Inga Cironkaitė-Bendžienė

Vieną iš bokštų pamačius, ji ypač nušvito ir tarė:

Varpinė stūkso daili ir bažnyčia barokinio veido,

Žemiškam vargui kurtì įsikūrę Uranijos rūmai.

Jėzaus draugijos nariai čia klajojančius kūnus stebėjo

Slėpinius svarstė karštai, nuo ambonos homilijas sakė.

Smulkiai aprodžius kiemus, apsvaigus nuo grožio vėl tęsė:

Vyskupo rūmai balsvi padabinti rūbù klasicizmo

Gatvės anapus stovį imperatorių buvo priglaudę.

Vedė tuomet ji toliau, nekantraudama mojo ir sakė:

Kiek aukštėliau karūnuota Kazimiero švento bažnyčia

Ir skliautuoti namai gimnazistų pilni bei vienuolių.

Simonas Baliukonis

Kvapo pritrukę, trumpam atsisėdom kartu ant suoliuko.

Džiugesio apimtu veidu, žodžius ji dėkingai išliejo:

Vilnius banguoja kalvom, upių linkiais, baroko voliutom;

skersgatvio kreivėj širdis atpažįsta sau artimą vingį.

Ona Dilytė-Čiurinskienė

Vėl pajudėjom. Sulaikė mus sankryžoj jaunas miestietis.

Dvasioj magėjo atskleisti jam rūpesčio baigtį laimingą:

Dingo iš Subačiaus gatvės pradžios mieliausias naminis

Baltas, galva kaip smala, atsiliepia kviečiamas Žvynu.

Nėrė pro atvirą langą, kol amo netekę žiūrėjom:

Gatvė miegodama muistos po gegužę krintančiu sniegu.

Žvynas praalko ir grįžo. Žalumas atšilęs vėl tęsės.

anonimas

Džiaugsmo tada pagauta vadovė aukštyn nuskubėjo.

Muzika aidinčius rūmus, paminklą senolio pralenkęs

Puoliau jos vytis keliu, kol staiga pamačiau ją sustojus.

Rodėsi ji susikaupus. Man tarė maldingai ir romiai:

Verta sustot nors trumpam ir vartus įdėmiai̇̃ apžiūrėti:

Saulės apsiaustas dabina Mariją, Vilniaus globėją,

Daugel metų jos meilė išlaikė miestą laimingą.

Kitą pusę ryškiausiai ženklina Vytis ant žirgo,

Hermis stebi visus, bet niekas nemato šio dievo,

Kabančio tarpe mažam viršum Pasaulio Valdovo.

Daug pirklių ir karių per vartus atlapotus praėjo,

Vilniaus turtus ar pastoges saviems užsigeidę paveržti.

Motina Kristaus, išlik šiam miestui gynybinė siena

Amžiams tegul maldininkai kartoja tau Ave Maria.

Lukas Bieliauskas

Leidome sau palūkėti trumpam prie vartų gražiųjų.

Dar truputį kulniavom. Skardus ūžesys mus patraukė,

Kelrodė vedė jo link, stotimi pavadinus tą vietą.

Ten kiek metalo vežimų! Ir net aukštesnių jų dar buvo,

Traukiančių veikiai keliais metaliniais iš miesto į miestą.

Stojo prie vieno vedlė ir svajingai pradėjo kalbėti:

Gelžkeliu karštu nurieda anapus diena pasibaigus,

Skrenda į saulę drugys ties Rasom paskutinįjį kartą.

Dalia Andziulytė

Beskambant saldžiai eilėms, pro debesį saulė išlindo,

Gera širdy pasidarė gyventojus regint šio miesto.

Bet kai tik klausti panorau, ką reiškia viskas, ką matėm

Jos jau nebuvo greta, o protas pakirdo iš sapno.

Nagi, padėki, Lizdeika, suvokti regėjimo prasmę,

Kaip jau tu sykį darei. Ne vienas žmogus ten matytas

Vilnių minėjo vardu. Ką naujo atneš jam rytojus?      

Maga išgirsti taip pat, kam paminklas tasai pastatytas,

Ypač jei jo paskirties neketino vadovė atskleisti.

Dera pirmiausia nuspręsti, ar sapnas išties pranašingas,

Ar tik apgaulė, skirta pamaloninti sąžinę mūsų.“

Visą jo kalbą išklausęs, atsakė jam krivių krivaitis:

O kunigaikšti šviesus, šio sapno tikrumą laiduoja

Rago sodrus gaudesys, kurį jūs išgirdot pirmiausia.

Įprasta skelbti dievams išskirtiniais garsais savo valią

Sapno šaly. Prisiminkim, ką Jūsų Kilnybė patyrė,

Kai prisiglausti Jums čia, Šventaragio slėny, reikėjo:

Staugė aukštai ant kalvos geležinis vilkas palipęs.

Kaukė, lyg jo viduje vilkų tupėtų dar šimtas.

Aidas žvėries vienam sapne, kitam - rago pūtimas

Skelbia Vilniaus ir jo miestiečių garsą pasauly.

Klausėte, vyrui kokiam tas paminklas atminti padirbtas. 

Aš tuoj pranešiu, ką man tik sutemus dievybė pasakė,

Liepė ji man Jūsų laukti ir ruoštis paaiškinti sapną.

Vyras tasai – tai gi Jūs, valdove, dėkingai išlietas

Didis valstybės vadovas ir Vilniaus žymus įkūrėjas.

Niekas to vardo sapne neminėjo, dievams panorėjus

Dėmesį Jūsų pirma atkreipti į ateitį Vilniaus.

Ji mat priklauso nuo Jūsų meilės ir triūso kasdienio.

Reiks išminties ir kantrybės, tačiau juk dievai neapleidžia,

Veda globodami Jus kaip ta kelrodė vedė po miestą,

Laimina Jūsų kiekvieną sprendimą ir drąsina širdį.

Lengva nebus visada – grėsmingi tykos pavojai

Miesto gerovę sugriauti, bet Vilnius gyvuos juos įveikęs.

Sostine liks ir karalių lopšiu garbingu vadinsis.

Tautos skirtingos čionai gyvens ir miestui darbuosis.

Mokslo naujom aukštumom, kultūra didžiuosis pelnytai

Štai ką regėjimas Jums apie Vilnių tikriausiai apreiškia.

Leiskite man, o vade narsus, palinkėti ir melsti:

Lai niekados Vilniaus žemės kraujo spalva nesidažo,

Pievom, žolynais, miškais vien didį grožį terodo.

Kasparas Skuja

Saugo lai miestas dailumą poetiškų gatvių ir mūrų.

Žmonės, Vilniaus glėby išauginti, tegul jam tarnauja,

Šlovę nemarią kantrybe ir meile veiklia tesuteikia.“

Margojo sapno žinia kunigaikščiui be galo patiko,

Žynio linkėjimo žodžiai giliai jam įsmigo į širdį.

Jiems atsisveikinus, grįžo pilin Gediminas nudžiugęs.

Bandė užmigti, tačiau nei aušra, nei sužadintas protas

Bluosto neleido sudėti. Mintis jam šovė į galvą

Kreiptis į miestus Europos laiškais ir jų žmones pakviesti

keltis į augantį Vilnių ir kurti išvien jo gerovę.