Paroda skirta prof. Antonui Antonovičiui (1910–1980) ir jo monografijos „Baltarusių tekstai, rašyti arabų rašmenimis, ir jų grafikos bei ortografijos sistema“ (1968) 55-osioms išleidimo metinėms bei prof. Valerijaus Čekmono (1937–2004) 85-osioms gimimo metinėms paminėti.
Antonas Antonovičius (1910–1980) – baltarusių kalbos tyrėjas, lenkų kalbos Vilniaus universitete dėstytojas, profesorius, yra gana jaunos mokslinių tyrimų srities – kitabistikos – įkūrėjas. Profesorius A. Antonovičius 1968 m. išleido monografiją „Baltarusiški tekstai, rašyti arabiškais rašmenimis, ir jų grafinė ir ortografinė sistema“. Mokslininkas, etnine kilme baltarusis, atkakliai puoselėjo baltarusių kalbą ir kultūrą, savo tyrimais įnešė svarų indelį į totoristikos sritį. Jo monografija tapo pagrindiniu vadovėliu visiems Lietuvos totorių kultūrinio paveldo – rankraščių tyrėjams. Būtent jo dėka XXI a. pradžioje susiformavo ir atskira mokslo šaka – kitabistika. Kitabas arabų kalba reiškia knyga. Dar XIX a. viduryje specialistai atkreipė dėmesį į senuosius Lietuvos totorių rankraščius (kitabus, chamailus, tefsyrus bei tedžvidus), surašytus arabų, turkų, baltarusių ir lenkų kalbomis, bet arabiškais rašmenimis. Kryptingos šių rankraščių studijos prasidėjo tik XX a. antrojoje pusėje, kai buvo imtasi grafinės, tekstologinės ir teminės rankraščių analizės (A. Antonovič, Cz. Łapicz, G. Miškinienė, J. Kulwicka-Kamińska, A. Drozd, P. Suter). Visus šiuos tyrimus pastūmėjo būtent atrastas ir visuomenei pristatytas Keturiasdešimt Totorių kaimo kitabas, mokslinėje literatūroje labiau žinomas kaip Ivano Luckevičiaus kitabas. A. K. Antonovičius savo kelią į filologiją pradėjo būtent nuo Ivano Luckevičiaus kitabo.
А. K. Antonovičius 1942–1944 m. dirbo I. Luckevičiaus Baltarusijos muziejuje. Būtent čia būsimasis mokslininkas sužinojo apie ypatingų rankraštinių knygų baltarusių kalba, parašytų arabiškais rašmenimis, egzistavimą. Susipažinęs su I. Luckevičiaus kitabu, A. Antonovičius užsidegė noru tyrinėti šiuos rankraščius. 1945 m. A. Antonovičius įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. Tačiau dėl nepalankaus požiūrio į religinio turinio rankraščius jis galėjo šią temą gvildenti tik septintajame dešimtmetyje.
Profesorius A. K. Antonovičius Vilniaus universitete dirbo 35 metus. Mokslininko gyvenimo ir kūrybos kelias, nenuilstama profesinė veikla liudijo, kad ne tik prieškario, bet ir vėlesniais metais Vilnius išlaikė vieno iš tradicinių baltarusių kultūros centrų reikšmę. A. Antonovičiaus Lietuvos totorių rankraščių tyrimai, tokie reikšmingi baltarusių kalbos istorijai, atnešė mokslininkui ne tik europinę šlovę, bet ir tapo tradiciniais Vilniaus universitete. Mokslininko vardas visiems laikams įrašytas į universiteto istoriją, taip pat į Lietuvos ir Baltarusijos kultūros ryšių istoriją.
Valerijaus Čekmonas (iki 1982 m. lapkričio – Čеkтanas, slavų kalbomis Чекман. Чэкман, Czekman) – žinomas slavistas, Lietuvos slavistikos mokyklos pradininkas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Slavų filologijos katedros profesorius, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Kultūrinių bendrijų studijų centro direktorius, žurnalo „Slavistica Vilnensis“ atsakingasis redaktorius, daugiau kaip 200 mokslinių darbų, publikuotų įvairiuose Rusijos, Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos, Švedijos, Norvegijos, Makedonijos, JAV ir kitų šalių mokslo leidiniuose, autorius.
V. Čekmonas gimė 1936 m. gruodžio 26 d. (oficiali data – 1937-10-25) Ukrainoje, Čerkasų srities Monastyriščeno rajono Zavaljės kaimo mokytojų Anastasijos ir Nikolajaus Čekmanų šeimoje. 1948–1955 m. mokėsi Kijevo suvoroviečių mokykloje, vėliau – Maskvos karo mokykloje. Laimei, 1958 m. demobilizavosi ir įstojo į Černovicų universitetą, kuriame galutinai pasirinko filologo kelią. Studijų nebaigęs, nuo 1963 m. sausio pradeda dirbti rusų ir vokiečių kalbų mokytoju Ignalinos rajono Šiulėnų aštuonmetėje mokykloje. Mokytojaudamas neakivaizdiniu būdu baigė Rostovo prie Dono universitetą (1964 m.). 1965 metais, porą mėnesių padirbėjęs Latvijos Preilos rajone mokytoju, išvyko į Minską studijuoti aspirantūros. 1968 m. labai sėkmingai apgynė daktaro (tada – mokslų kandidato) disertaciją „Kietųjų ir minkštųjų priebalsių priešpriešos raida baltarusių kalboje: tipologinis ir istorinis lyginamasis tyrimas“. 1968–1979 m. V. Čekmonas dirbo Baltarusijos Jakubo Kolaso kalbotyros institute.
1979 m. vasarą V. Čekmonas su šeima persikelia į Vilnių ir nuo 1979 m. rudens semestro pradeda dėstytojauti Vilniaus universitete, iš pradžių Rusų kalbos katedroje, vėliau nuo 1989 m. iki 1999 m. vadovavo savo iniciatyva ir pastangomis įsteigtai Slavų filologijos katedrai. XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje V. Čekmonas buvo vienas iš Lenkų filologijos katedros Vilniaus universitete įkūrimo iniciatorių, XX–XXI a. sandūroje kelerius metus vadovavo VU Istorijos fakulteto Kultūrinių bendrijų studijų centrui.
Paroda veikia VU bibliotekos Baltojoje salėje (Universiteto d. 3, IV a.) iki 2023 m. lapkričio 1 d.