Sausio viduryje knygynus pasiekė nauja VU bibliotekos komunikacijos specialistės ir gidės Nijolės Bulotaitės knyga – „Vadovas po senuosius Vilniaus universiteto rūmus“. Priminsime, kad tai jau ketvirtoji Nijolės B. knyga apie senuosius universiteto rūmus – jaukius kiemelius, įspūdingas istorines sales, arkadas bei kitas akį traukiančias ir abejingų nepaliekančias erdves. Šiame vadove taip pat netrūksta spalvingų istorijų, faktų, legendų apie mokslo bendruomenės narius įvairiais universiteto gyvavimo laikotarpiais.
Ar yra universitete vietų, kurių dar nebūtų ištyrinėjusi Nijolė, koks jai kampelis yra pats jaukiausias visame ansamblyje ir be kokios pastato dalies ji neįsivaizduotų universiteto – apie visa tai kalbamės su pačia knygos autore.
Skaitant vadovą pateikiate nemažai informacijos ne tik apie pastatus, erdves, bet ir apie studentų gyvenimą įvairiais laikotarpiais, žymius mokslininkus. Iš kur sėmėtės tiek žinių?
Na, skaitau ir randu. Čia dirbo, mokėsi, gyveno tiek Lietuvos istorijai, kultūrai, mokslui svarbių asmenybių. Visi kartu kasdien ir kuriame istorijas, kurias vėliau kažkas aprašys.
Ar yra vieta, kuri dar Jūsų neištyrinėta ir kelia klausimų?
Oi, tokių vietų daugybė. Kažkada lenkų mokslininkas prof. W. Tatarkievičius rašė: „Daugiau žinome apie idėjas, kurios sklido iš Vilniaus universiteto, nei apie rūmus, kuriuose tos idėjos gimė ir skleidėsi“. Gal rūmai dabar kiek daugiau ištyrinėti, bet ir neištirtų, neatrastų dalykų dar daug.
Jei VU pastatai galėtų kalbėti, ko norėtumėte jų paklausti?
Klausimų daug turėčiau, bet visų pirma labai rūpi, kur buvo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tas gimnazijos karceris, kur teko pabuvoti ir F. Dzeržinskiui, ir J. Pilsudskiui. Kažkur centriniuose rūmuose. Tikiuosi išsiaiškinti...
Ir dar, kaip pavykdavo studentams XIX a. sugyventi su profesorių šeimomis, ūkiais, daržais, vaikais, paršeliais kiemuose, kai viskas vykdavo ten pat, rūmuose.
Ar galėtumėte išskirti erdvę (pastatą, kiemą ar pan.), be kurios neįsivaizduotumėte Vilniaus universiteto?
Didysis kiemas, Šv. Jonų bažnyčia ir Observatorijos kiemas, jei jau reikia rinktis. Bet šiaip tai visas ansamblis.
Kuri universiteto vieta Jums asmeniškai pati artimiausia ar jaukiausia visame ansamblyje, į kurią visada malonu sugrįžti?
Oi, sudėtinga. Jaukiausias – Observatorijos kiemas, gražiausias – Didysis, o artimiausia gal dabar biblioteka, beveik visos jos erdvės.
Skirtingais laikotarpiais universiteto patalpose veikė knygynas, cerkvė, redakcija, observatorija, spaustuvė ir kt. Ar ko nors gailėtumėte, kad nebėra ar tiesiog pakeitė savo pirminę paskirtį? Jei turėtumėte burtų lazdelę, ką vėl prikeltumėte gyvenimui?
Tai prikelčiau ne tik sovietmečiu atidarytą „Litteros“ knygyną su puikiomis Antano Kmieliausko freskomis, bet ir Šv. Jono gatvėje veikusį universiteto knygyną, kur ne tik buvo prekiaujama knygomis, bet ir vykdavo muzikos, poezijos vakarai. Tikrai dviejų knygynų nebūtų per daug, bent jau man.
Kokią žinutę norėtumėte perduoti šio vadovo skaitytojui? Kam skirtas šis leidinys.
Žinutė, matyt, tokia, kad universiteto istorija – labai įdomi, gyva, spalvinga, turtinga, o leidinys skirtas miesto svečiams ir visiems, kam rūpi Vilniaus universitetas, Vilniaus istorija.
Ačiū už pokalbį.
Nuotrauka iš asmeninio N. Bulotaitės archyvo.
Kalbino Ramunė Gedvilaitė, 2020-01-27