Švenčianti 450-ies metų jubiliejų Vilniaus universiteto biblioteka vis labiau atsiveria ir pristato atnaujintas, papildytas skaitmenines kolekcijas. Skaitmeninių dokumentų platforma atveria pačias vertingiausias VU bibliotekoje saugomas kolekcijas ir objektus, tarp jų – ir turtingus Rankraščių skyriaus XIII–XXI a. dokumentų rinkinius. Šį kartą norime atkreipti dėmesį į žemių planų fondą, kuriame saugomi rankraštiniai žemėlapiai, miestų, miestelių, dvarų, vienuolynų, žemės valdų planai.
Dar 2015 metais pasirodžiusiame dr. Tomo Čelkio ir Valentinos Karpovos-Čelkienės parengtame leidinyje „Žvilgsnis į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę iš paukščio skrydžio: XVI–XIX a. rankraštiniai kartografijos šaltiniai“ publikuota šimtas kartografinių šaltinių iš VU bibliotekos rankraščių skyriaus rinkinių. Šiuo metu skaitmeninėje žemių planų kolekcijoje – 477 objektai. Kalbiname Rankraščių skyriaus vyriausiąją bibliotekininkę Valentiną Karpovą-Čelkienę, kuri daugiau papasakos apie šį fondą, jame saugomus objektus, jų reikšmę.
Skaitmeninėje bibliotekos kolekcijoje – gausus žemių planų fondas, kur saugomi įvairūs seni žemėlapiai, miestelių, kaimų, vienuolynų žemėlapiai, brėžiniai.Kaip nusprendėte pradėti tyrinėti rankraštinius žemėlapius, planus?
Pradėjusi dirbti VU bibliotekos rankraščių skyriuje (toliau – RS) domėjausi fonduose saugomais dokumentais. Tuometinė skyriaus vedėja Nijolė Šulgienė, matydama tokį didelį mano susidomėjimą, saugykloje parodė kelis puošnius žemėlapius. Visada domėjausi žemėlapiais. Kažkada dailės mokykloje savo baigiamajam darbui pasirinkau įvairių žemėlapių meninę interpretaciją. Tad tie keli žemėlapiai padarė man didelį įspūdį – tai buvo ne tik gražūs dokumentai, bet ir naujas šaltinis, kurį gebėjau perskaityti! Anuomet Lietuvoje tik pradėta ieškoti naujų informatyvių istorijos šaltinių, tad „prakalbinti“ kartografinę medžiagą dar mažai kas bandė. Moksliniuose straipsniuose buvo publikuojami pavienių žemėlapių tyrimai, bet apibendrinančių kartografinių šaltinių publikacijų nebuvo daug. O užsienyje tokie tyrimai egzistavo. Palaipsniui ir buvo sugalvota publikuoti VU bibliotekos RS saugomus planus ir žemėlapius, o jų tyrimo pagrindu parengti studiją, kurioje būtų nagrinėjami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) istorinės geografijos klausimai. Šiuo atveju dėmesys buvo telkiamas į senuosius rankraštinius XVI–XIX a. žemėlapius, kuriuose to meto geometrai ir kartografai vaizdavo LDK plotą, jo sienas, braižė privačių valdų kadastrinius ir urbanistinius miestelių planus bei žemėlapius.
Kaip atsirinkote, kuriuos dokumentus skelbti?
Rengiant leidinį turėjome visišką laisvę rinktis – žemių planų fonde (F23) buvo virš keturių šimtų dokumentų, o kur dar kituose VU bibliotekos RS fonduose saugomi kartografiniai šaltiniai. Tad tikrai turėjome iš ko atsirinkti! Visų pirma, mus domino seniausi kartografiniai dokumentai. Antra, tai turėjo būti buvusios LDK žemės. Ir, aišku, reikėjo numatyti žemėlapių kiekį, kurį fiziškai įstengtume ištirti ir parengti publikavimui. Todėl leidinį sudaro šimtas XVI–XVIII a. LDK (po ATR padalinimų jos buvusios teritorijos XIX a. Rusijos imperijos sudėtyje) administracinių vienetų, privačių žemių bei gyvenviečių žemėlapių ir planų publikacijos. Keli žemėlapiai yra XIX amžiaus, kadangi pastebėta, kad juose dar gerai matoma iš ATR paveldėta erdvinė sistema, perbraižyta ankstesnių amžių informacija. 
Kas Jums tokiuose žemėlapiuose įdomiausia? Pavadinimai, atvaizdai, laiko atspindžiai?
Atrinkti šimtas žemėlapių turėjo pristatyti XVI–XIX a. pr. istorinį laikotarpį. Akivaizdu, kad jie buvo labai skirtingi: nuo ankstyviausių brėžinių iš Palenkės ir Ukrainos iki smulkmeniškai tikslių XIX a. pr. kadastrinių dvarų ir kaimų žemiųplanų.
Man įdomiausi buvo ankstyviausi XVI–XVII a. žemėlapiai. Jų piešimo technika, realistiškas kraštovaizdžio ir urbanistinių objektų vaizdavimas, pateikiama gausi tekstinė informacija. Su jais reikėjo dirbti daugiausia, siekiant lokalizuoti vaizduojamą teritoriją arba perskaityti pateiktą informaciją. Tai savotiškas iššūkis, kuris man buvo įdomus. Neretai tokie kartografiniai šaltiniai yra primarginti smulkių įrašų, kurie lokalizuoja ano laikotarpio žmogui žinomus objektus – orientyrus – arba (piešiniu ar tekstu) pateikia informaciją kuri autoriui yra labai aktuali. Pavyzdžiui, XVIII a. Paškonių kaimo žemės brėžinyje nurodytas kunigo Kaminskio pasodintas miškas (lenkų k.: Tu J[ego] m[iłość] x[iędz] Kaminski drzewo wypuscił), o prie Vinciūkų–Geranainių kelio pažymėtas miškingas plotas, kuriame būdavo dažni plėšimai ir užpuolimai (lenkų k.: Tu przez J[ego] [miłość] x[iędza] Kaminskiego zboje, grabieży, strzelania stałysię na granica proboskim).
Ar bandėte lyginti su dabartine vietos situacija?
Taip, visi žemėlapiai buvo palyginti su dabartine teritorija. Tai pavyko padaryti naudojant šiuolaikines technologijas, kurios leidžia matyti kartografiniuose šaltiniuose pateikiamus objektus, nustatyti atstumus tarp jų, apskaičiuoti mastelį: dauguma spausdintų kartografinių šaltinių mastelius turi, tačiau retas rankraštinis kartografinis dokumentas turi mums įprastą mastelio pateikimą, todėl juos reikėjo nustatyti. Kartais ankstyviausiuose žemėlapiuose visi kraštovaizdžio elementai ir užrašai vaizduoti orientuojantis į jo centrą: dėl patogumo kartografas piešdavo simbolius eidamas ratu aplink didelio formato žemėlapio lakštą, pernelyg nesirūpindamas jų išsidėstymo tvarka. XVII a. tai pasitaiko rečiau, nes plito vienos krypties ženklų išdėstymo sistema, neretai primenanti panoraminį vaizdą. Natūralu, kad mūsų dienomis tokių žemėlapių teritorinis vaizdas jau visiškai kitoks.
Įdomu tai, kad ir seniausiuose kartografiniuose šaltiniuosematininkai arba kartografai parodė puikų orientavimąsi erdvėje ir gana tiksliai išlaikydavo pasaulio krypčių orientyrus arba atstumo tarp urbanistinių objektų proporcijas! Pabandykite įsivaizduoti, kaip XVII a. žmogus galėjo „matyti“ iš viršaus žemės plotą, kurį turėdavo nubraižyti – juk jokių priemonių pakilti į orą anuomet neturėjo!
Kas, Jūsų nuomone, per tuos šimtmečius labiausiai pasikeitė Lietuvoje? Kurios LDK ar Lietuvos vietos mūsų RS fonde geriausiai atspindėtos?
Labai sunku komentuoti, kas pasikeitė. Galbūt pradėkime nuo to, kad anais laikais Lietuvos, kaip tokio teritorinio vieneto, kokį žinome dabar, nebuvo...
Jeigu rimtai, tai labai sunku kažką palyginti. Nors, turėčiau pažymėti, kad dabartinės Lietuvos teritorijos gyvenvietės mažai keitėsi: iki šiol galima rasti daugumą žemėlapiuose minimų gyvenviečių toponimų ir hidronimų. Galbūt labiau keitėsi bendras kraštovaizdis – neberasime žemėlapiuose vaizduojamų miškų, pelkių, pakelės kryžių, smuklių, brastų arba žemgrindų. O ir gyvenvietes jungdavę keliai dažnai suka kita kryptimi... Tačiau kai teko dirbti su dabartinės Baltarusijos teritorijos žemėlapiais, susidūriau su visiškai pasikeitusia realybe: ten kraštovaizdis yra pasikeitęs ženkliai! Tikėtina, kad dėl vykdytų teritorijų nusausinimo darbų – buvo statomos užtvankos, kurios visam laikui pakeitė kraštovaizdį.
Daugiausia turime su dabartine Lietuva ir Baltarusija susijusių teritorijų planų. Tai XVIII–XIX a. įvairių kadastrinių matavimų planai, kurie neretai buvo naudojami bylose dėl žemės ribų. Tikslesnes vietas būtų sunku nurodyti.
Ar neplanuojate tęsti tyrimų? Gal apsistosite ties viena, konkretesne grupe?
Sunkus klausimas. Svarstymų būta ir yra. Tačiau kol kas susiduriame su turinio atrankos klausimu. Kadangi pirmame tyrime pasirinkome gražiausius ir įdomiausius šio fondo dokumentus, tai tolesniam tyrimui tenka ieškoti duomenų kituose RS fonduose, o tai užtrunka. Fonduose yra labai daug XIX a. vidurio ir antros pusės kartografinių šaltinių, o seniausios kartografijos daug mažiau, arba mes jos kol kas dar neradome
Be to, reikėtų labai apsibrėžti tyrimo lauką – ką siektume šiuo tyrimu pasakyti naujo ir originalaus. Tai irgi verčia pagalvoti.
Kas dar tame gausiame žemių planų fonde Jums atrodo verta dėmesio?
Šiame fonde yra dar daug įdomių kartografinių šaltinų, bet jų pasitaiko ir kituose fonduose. Man buvo įdomūs įvairūs bernardinų vienuolynų planai: Vilniaus (1799, 1800, 1801 m.), Minsko (1801, 1806 m.), Polocko (1802 m.), Gardino (1804 m.), Slanimo (1805 m.)vienuolynų planai – labai spalvoti ir tikslūs. Šiuos planus sudarė šių vienuolynų mokyklose besimokantys mokiniai, todėl jų yra išlikęs ne vienas. Tai labai įdomu, nes skirtingų mokinių piešiniuose užfiksuotos skirtingos detalės, o jų visuma leidžia susidaryti pilną vaizdą apie šiuos vienuolynus.
Kaip vilnietei man dar buvo įdomūs1899 ir vėlesnių metų Vilniaus miesto planai. Tiems, kas tyrinėja Vilniaus miesto istoriją, tai – nuostabus šaltinis apie miesto užstatymą ir jo plėtrą.
Ar radote akivaizdžių ryšių su Vilniaus universitetu, kur kai kurie autoriai turėjo mokytis piešimo ir braižybos, matininkystės?
Manau, kad šis klausimas dar laukia savo tyrinėtojo. Kadangi tyrinėjamų žemėlapių chronologinės ribos beveik neapėmė XIX a., kada Vilniaus universiteto reikšmė ruošiant būsimus matininkus turėjo būti didžiausia, tai nenuostabu, kad savo tyrime duomenų apie tą ryšį mes neradome.
Taigi, maloniai kviečiame susipažinti su skaitmenine kolekcija ir atidžiau apžiūrėti žemių planų fondą. Pamatysite, kaip amžiams bėgant keitėsi supančios aplinkos suvokimas, kokie kraštovaizdžio objektai buvo svarbiausi ir geriausiai atspindėjo to meto gyvenimą, kaip vystėsi ir brendo matininkystė ir kartografijos mokslas LDK. Gal rasite su Jūsų šeimos ar giminės istorija susijusių vietų, o gal ir įdomią būsimų studijų ar tyrimų sritį: https://kolekcijos.biblioteka.vu.lt/f23-zemiu-planai
Iliustracijos:
(1) Gardino bernardinų vienuolyno planas. 1804 m. Labai puošnus spalvotas planas, kuriame ne tik labai tiksliais pažymėti vienuolyno pastatai, bet ir nupiešti auginamų prancūziškojo stiliaus gėlynai.
(2) Senųjų ir naujųjų Goniondzo dvaro (Lenkija) ribų žemėlapis. XVI a. Žemėlapis pieštas, judant aplink, ką patvirtina į skirtingas puse orientuoti vaizduojamieji objektai ir jų pavadinimai.
(3) Paberžės palivarko Gauriliškės ir Mitkuškių kaimų (Vilniaus raj.) žemių ribų kadastrinis žemėlapis. 1832 m. Tikslių geometrinių formų žemėlapis, iš kurio sužinome, kad minėti kaimai ribojosi su Vilniaus universitetui priklausančiu Musės dvaru.
Nijolė Bulotaitė, 2020-05-28