Literatūros istorikas doc. Vincas Maciūnas (1909–2003) Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus pareigas oficialiai ėjo nuo 1942 m. kovo iki 1943 m., bet iš tiesų iki pat 1944 m., kai pasitraukė į Vokietiją. Bibliotekos direktoriaus pareigos jam teko sudėtingu metu, kai sąlygas diktavo karo veiksmai ir hitlerinės Vokietijos interesai. Knygos buvo rekvizuojamos, naikinamos, kraustomos iš vietos į vietą, atlaisvinant patalpas karo ligoninei ar kitiems, tuo metu svarbesniems reikalams.
Vincas Maciūnas 1932 m. baigė lietuvių literatūros studijas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, dvejus metus studijavo Bonos ir Miuncheno universitetuose, vėliau rinko medžiagą disertacijai Lenkijos bibliotekose ir archyvuose. Nuo 1935 m. VDU Humanitarinių mokslų fakulteto, nuo 1940 m. – VU Humanitarinių mokslų fakulteto vyr. dėstytojas, nuo 1941m. – docentas, fakulteto prodekanas. Vilniuje 1940 m. pavasario semestre skaitė kursą Lietuvių pseudoklasikinė poezija ir vedė Senosios lietuvių literatūros istorijos proseminarą, skaitė epizodinį kursą Lietuvos lenkiškoji literatūra. Buvo labai darbštus, nuolat dirbo archyvuose ieškodamas medžiagos savo darbams apie Antaną Strazdą, Antaną Baranauską ir Adomą Mickevičių.
Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriumi jis tapo pasitraukus Vaclovui Biržiškai. V. Maciūno vadovaujamas negausus bibliotekininkų kolektyvas stengėsi išsaugoti bibliotekos fondus, tačiau tai buvo sudėtinga užduotis karo sąlygomis. Dalis fondo buvo sunaikinta, išvežta, atimta dalis patalpų, fondas sumaišytas. 1943 m. kovą universitetas buvo uždarytas.
Vokiečių okupacijos metais Vilniaus radiofone V. Maciūnas gvildeno literatūros problemas su Vilniaus teatro direktoriumi, rašytoju, žurnalistu Vytautu Alantu ir literatūros ir teatro kritiku Antanu Vengriu. Vilniuje istorikas gyveno Tauro g. 21, nuomojo kambarį Sruogų bute. Jo būsimoji žmona Genovaitė Ruželytė dirbo vedėja administracijos bendrabutyje Augustijonų g. 4.
1944 m. V. Maciūnas pasitraukė į Vakarus. Jam išvykus Sruogų bute liko Maciūno biblioteka ir rankraščiai, kurie vėliau pateko į VU biblioteką.
Galima manyti, kad darbo bibliotekoje patirtis V. Maciūnui pravertė emigracijoje JAV. 1949–1978 m. jis dirbo Pensilvanijos universiteto bibliotekoje. 1996 metais jo sūnus atgabeno ir įteikė VU bibliotekai vertingą dovaną – Vinco Krėvės laiškus, rašytus 1944–1954 metais, kuriuos V. Maciūnas rinko daugiau nei keturis dešimtmečius. Laisvalaikiu po įstaiginio darbo istorikas rašė straipsnius apie lietuvių literatūrą, nes labai rūpėjo lituanistika ir lietuvių kultūra. Sakė , kad ir dirbdamas Pensilvanijoje jaučiasi „besėdįs Vilniaus universiteto bibliotekos ar kuriame kitame Lietuvos rankraštyne“.
Tebegyvenu Lietuvoje, nes lietuviška yra mano visa dvasinė aplinka, o fizinė – man ne taip jau svarbi. Juk ar ne abipus Atlanto ta pati saulė šviečia ir raudonai nudažo vakaro padangę! (......) Pagaliau iš kažkur palangėn atspurdėjęs sučirškia žvirblis, toks pat būriškai pilkas, kaip ir Donelaičio Metuose. Ir svečioje šalyje gyvendamas gali, jei tik nori, likti Lietuvoje (iš interviu „Akiračiams“ 1978 metais).
Nuotrauka: Vilniaus universiteto senatas, 1943 m. Iš kairės: S. Žakevičius (Teisės fakulteto dekanas), P. Katilius (Gamtos ir matematikos fakulteto dekanas), D. Krivickas (prorektorius), M. Biržiška (rektorius), V. Jurgutis (Ekonomikos fakulteto dekanas), J. Puzinas (Humanitarinio fakulteto dekanas), A. Salys (sekretorius). VUB RS, F277–33
Tekstas: Nijolė Bulotaitė, 2020-07-16