Gaisrų turbūt bijo visos įstaigos, bet bene labiausiai – bibliotekos. Todėl Vilniaus universiteto biblioteka, švenčianti 450 metų sukaktį, šį tūkstantmetį gali atsikvėpti kiek ramiau, nes turi modernią gaisrų gesinimo sistemą. Su ja galima susipažinti jubiliejinių bibliotekos ekskursijų metu ar kitomis ypatingomis progomis. 2009 m. įrengta automatinė gaisro gesinimo dujomis sistema nenaudoja vandens, nes, kaip žinia, vanduo knygoms taip pat gali padaryti nemažai žalos.
Vilniaus universitetas ir biblioteka, kaip ir visas Vilniaus miestas, ypač nukentėjo nuo 1610 ir 1737 metų gaisrų. Tačiau tai jau tolima istorija. O štai 1962 ir 1968 metų gaisrus prisimenančių dar yra. Apie juos primena ir bibliotekoje saugomos aprūkusios knygos.
1962 metų gaisras kilo gruodžio mėnesį. Ataskaitose rašoma, kad apie jį ketvirtą ryto gaisrininkams pranešė Šv. Jono gatvės gyventojai, paskambino ir universiteto budėtojas.
Pasakojama, jog apie gaisrą pranešė buvęs universiteto rektorius geografas Kazimieras Bieliukas. Jis pastebėjo gaisrą išėjęs pasivaikščioti su šuniuku. Ketvirtą ryto? Na, gal profesoriui nesimiegojo, o gal taikėsi prie mylimo šuns įpročių. Apie tą šuniuką buvę ir daugiau istorijų, bet nei su biblioteka, nei su gaisru jos nesusijusios. O štai profesorius K. Bieliukas biblioteką nuo gaisro gelbėjo ir anksčiau, Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiams traukiantis iš Vilniaus.
Kaip ten bebūtų, 1962m. biblioteka nuo didesnių nuostolių buvo išgelbėta, nukentėjo tik sovietinės periodikos fondai. Manoma, jog gaisrą sukėlė seni elektros laidai, nors buvo ir kaltinančių bibliotekos darbuotojus numetus nuorūką... Laimė, tokie gandai nepasitvirtino (kaip gaisro priežastis), ar bent jau neužfiksuoti dokumentuose.
Profesorius Kazimieras Bieliukas (1901–1991) – Lietuvos geografas, limnologas, akademikas, geografijos mokslų daktaras. 1944–1945 m. Vilniaus universiteto rektorius. Prie Vilniaus artėjant frontui kartu su kitais darbuotojais rūpinosi, kad nežūtų Vilniaus universiteto biblioteka, dieną naktį budėjo ant stogo, gesino įsižiebusį gaisrą. Taip išsaugojo universiteto pastatus. Žinoma, jog profesorius prisidėjo prie žydų gelbėjimo, savo bute slėpė iš geto pabėgusį botaniką Stepono Batoro universiteto docentą Jakobą Movšovičių.
Tekstas: Nijolė Bulotaitė, 2020-08-20