Vilniaus universitetas, VU Filologijos fakulteto Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų institutas kartu su Vilniaus universiteto biblioteka kviečia į parodos „Miesto kasdienybės istorikas dr. Stasys Samalavičius (1930–1992)“ atidarymą, kuris vyks šių metų rugsėjo 22 d. 16 val. VU bibliotekos mažojoje ekspozicijoje XXI–XXII (Universiteto g. 3, III a.). Paroda veiks iki spalio 23 d.
MIESTO KASDIENYBĖS ISTORIKAS DR. STASYS SAMALAVIČIUS (1930–1992)
Stasys Samalavičius – istorikas, menotyrininkas, XVII–XVIII a. LDK miestų istorijos ir kultūros tyrinėtojas, kasdienybės istorijos (Alltagsgeschichte) krypties pradininkas Lietuvoje.
1944–1947 m. mokėsi Seirijų ir Leipalingio mokyklose bei progimnazijoje. Dėl pokariu šeimos patirtų persekiojimų persikėlė į Kauną ir ten baigė gimnaziją. 1949 m. įstojo į Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultetą ir baigė anglų filologiją. Persikėlęs į Klaipėdą dėstė Žemės ūkio buhalterijos technikume ir Jūreivystės mokykloje.
Vėliau grįžęs į Vilnių dirbo istoriku Mokslinėje-metodinėje restauracinėje gamybos dirbtuvėje, dėstė anglų kalbą Vilniaus universitete. 1964 m. įstojo į Lietuvos istorijos aspirantūrą VU, kur rengė istorijos mokslų kandidato disertaciją (vadovas prof. akademikas Juozas Jurginis). Baigęs aspirantūrą dirbo Mokslinėje metodinėje paminklų apsaugos taryboje grupės vadovu bei Heraldikos komisijos prie Kultūros ministerijos sekretoriumi. 1973 m. apgynė istorijos mokslų daktaro disertaciją ,,Vilniaus statybininkų cechai 1595–1795 metais“. Nuo 1969 m. dirbo Paminklų konservavimo instituto (veikusio Vilniuje įvairiais pavadinimais) mokslo darbuotoju, vyr. mokslo darbuotoju, istorinių tyrimų skyriaus viršininku bei vyr. menotyrininku. Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio papildomai dėstė anglų kalbą VU Anglų filologijos katedroje.
Paskutinieji gyvenimo metai buvo glaudžiai susiję su Vilniaus Žemutinės pilies (dab. Valdovų rūmų) tyrimais. 1989 m. laimėjęs konkursą Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslo darbuotojo pareigoms iki gyvenimo pabaigos vadovavo Lietuvos pilių tyrimo centro istorinių tyrimams ir juos vykdė. Valstybės atkūrimo išvakarėse dalyvavo daugelyje LTV ir Lietuvos radijo laidų istorijos temomis; buvo išrinktas Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto generaliniu sekretoriumi, skaitė paskaitas Danijoje Lietuvos istorijos tematika. 1992 m. pavasarį turėjo išvykti į Kembridžo universitetą (Jungtinė Karalystė), kur buvo pakviestas vizituojančiu vyr. tyrėju, tačiau netikėtai mirė.
Paskelbė reikšmingų mokslo straipsnių ir studijų, daugiausia Vilniaus istorijos, materialinės kultūros ir kasdienybės temomis. Buvo bene pirmasis, pradėjęs plėtoti miesto kasdienybės tyrimus Lietuvoje. Parašė knygas „Baroko šedevras“ (1976), „Vilniaus rotušė“ (1981), „An Outline of Lithuanian History“ (1995), „Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia“ (su A. Samalavičium, 1998). Po mirties išleisti du istoriko svarbiausių mokslo darbų rinkiniai: „Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII–XVIII amžiuose“ (2011) bei „Vilniaus miestiečiai ir miestų kultūra XVII–XVIII amžiuose“ (2013). Buvo tęstinio mokslo leidinio „Architektūros paminklai“ redakcinės kolegijos narys, rengė straipsnius Lietuvos enciklopedijai, Kultūros paminklų sąvadui ir kitiems leidiniams.
2005 m. Lietuvos istorijos institutas ir Lietuvos edukologijos universitetas surengė istoriko atminimui skirtą nacionalinę mokslo konferenciją. Vienai iš gatvių Vilniuje suteiktas Stasio Samalavičiaus vardas, pagerbiant jo indėlį į miesto istorijos bei kasdienybės tyrimus.
Informaciją pateikė Snieguolė Misiūnienė, 2020-09-18