Išgirdus žodį „inkunabulas“ ne vienam gali kilti mintis – kas tai yra? Užsienio kalbų žodynas galėtų dar labiau supainioti, nes iš lotynų kalbos išvertus tai reiškia lopšį arba vystyklus. O išties, inkunabulas yra knyga, tik turinti esminę savybę – ji leista pačiame ankstyviausiame spaudos išradimo laikotarpyje, vadinasi, šiuo metu jai daugiau nei 500 metų. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tokių ilgaamžių dokumentų išsaugojimui dedamos didžiausios pastangos. Kuo inkunabulai ypatingi, kiek jų yra Lietuvoje, ir kuo jie susiję su vystyklais, klausiame VU bibliotekos retų spaudinių skyriaus vadovės Virginijos Galvanauskaitės.
Spaudos pirmagimiai
Bendrinėje kalboje žodis inkunabulas prigijo nuo XVII a. ir yra skirtas apibūdinti pirmąją spausdintą knygą nuo spaudos išradimo iki labai konkrečios datos – 1500 m. gruodžio 31 dienos. Pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio incunabula, reiškiančio lopšį ir vystyklus. „Metaforine prasme, tai spauda, kuri dar neišaugusi iš lopšio, tebėra vystykluose, kūdikystės stadijoje“, – pasakoja Virginija.
Lietuvoje atminties institucijose šiuo metu yra žinoma 520 inkunabulų. Labai tikslų skaičių pasakyti sunku, nes vis dar atsiranda naujų egzempliorių arba paskirų jų lapų.
Daugiausia inkunabulų mūsų šalyje saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje – skaičiuojama net 340 vienetų. Tačiau ir šis skaičius nėra galutinis, nes šiuo metu yra identifikuojami dar keli naujai aptikti inkunabulo fragmentai. Didžiausią dalį kolekcijoje turimų pirmųjų knygų sudaro teologinė literatūra, tačiau yra ir istorijos, teisės, filosofijos bei medicinos veikalų.
Anot pašnekovės, kiekviena atminties institucija didžiuojasi turėdama savo fonduose tokius leidinius, nes tai, kad jie yra spaudos pirmagimiai, išleisti Europoje renkamaisiais spaudmenimis, suteikia jiems ypatingą vertę.
Į Lietuvą inkunabulus atvežė didikai ir bažnyčios atstovai
V. Galvanauskaitės teigimu, anksčiau gerą ne tik turiniu, bet ir prabangiai bei profesionaliai įrištą knygą galėjo įsigyti tik pakankamai turtingas žmogus, beje, kaip ir dabartiniais laikais. Į Lietuvą inkunabulai atkeliavo šalies valdovų, didikų ar bažnyčios atstovų dėka.
„Karaliai dovanų gaudavo ne tik įvairių prabangių daiktų, medžioklės trofėjų, bet dažnai ir knygų. Jų taip pat įsigydavo patys, ir ne tik už pinigus, bet ir už žirgus, jaučius, vertingus daiktus“, – pasakoja Virginija. Lietuvos didikai – Žygimantas Augustas, Radvilos, Sapiegos, – ir bažnyčios tarnai – M. Giedraitis, M. Daukša ar M. Valančius – buvo sukaupę didžiules asmenines bibliotekas, kuriose buvo ir inkunabulų. Tai liudija šiuose dokumentuose jų nuosavybę įrodantys ženklai, vadinami proveniencijomis – įvairūs rankraštiniai įrašai, antspaudai, lipdės, ekslibrisai, superekslibrisai. Šias knygas neretai jų savininkai dovanodavo vienuolynams, kolegijoms ar universitetui.
Nenuostabu, kad inkunabulų buvo gausu vienuolynuose ar mokslo įstaigose, nes daugiausia šiuos leidinius, spausdintus lotynų kalba, skaitė vienuoliai, dvasininkai bei akademinės bendruomenės nariai, kadangi tai buvo labiausiai išprususi visuomenės dalis.
Atsiskleisdavo įvairių amatininkų meistrystė
Jei į rankas paimtume inkunabulą, mus neabejotinai nustebintų šios knygos medžiagų kokybė, apipavidalinimas, nepaisant to, kad dokumentui jau per pusę tūkstančio metų. Anot V. Galvanauskaitės, inkunabulo leidyba – ilgas ir daug kruopštaus rankų darbo reikalaujantis procesas, kuriame susipina įvairių amatininkų meistrystė ir jų individualumas. Jo išleidimas trukdavo žymiai ilgiau nei dabartinės knygos, kai visi spaudos darbai atliekami automatizuotai.
Didžioji dalis Lietuvoje esančių inkunabulų buvo išleista Vokietijoje – šalyje, kuri ir davė pasauliui Johaną Gutenbergą bei spaudą. Jo išrastam rankiniam spaustuvės presui raidės tekstams buvo renkamos po vieną ir tekstą reikėdavo išdėlioti taip, kad liktų vietos inicialams, iliustracijoms, atskirti vieną skyrių nuo kito, tekstą rinkti skiltimis. Puslapiai paprastai būdavo nenumeruojami, pažymimi tik lapai romėniškais skaitmenimis, ir, deja, čia dažnai pasitaikydavo numeracijos klaidų.
Inkunabulo leidyboje buvo visa seka darbų: išspausdinus tekstą galiausiai eilė ateidavo rubrikatoriui – dailininkui, žyminčiam rubrikas. Jis tekstą suskirstydavo, kad būtų patogu jį skaityti – raudona ar mėlyna spalva paryškindavo skyriaus ar pastraipos pirmąją raidę, vadinamą rubrika. O tada jau paliktose tuščiose vietose iliuminatorius nupiešdavo inicialus su pagražinimais ar miniatiūromis.
Įdomu, kad pirmosios knygos, beje, labai primenančios rankraštines knygas, neturi mums įprasto, tradicinio antraštinio lapo, o leidybiniai duomenys, tokie kaip autorius, spausdinimo vieta ar leidimo data, pateikiami knygos gale, vadinamame kolofonu.
Šiais laikais sunku net įsivaizduoti, tačiau pirmosios spausdintos knygos būdavo išleidžiamos neįrištos. Savininkas, įsigijęs atskirus lapus, kreipdavosi į knygrišį, kuris pagal šeimininko norus ir jo finansines išgales veikalą įrišdavo.
Ir dabar tarp išlikusių bibliotekoje inkunabulų dauguma jų tebeturi originalius įrišus: dažniausiai tai storo medžio viršeliai, aptraukti oda arba pergamentu ir dekoruoti įvairiausiomis detalėmis. Labai dažnai knygos papuoštos įspūdingomis inicialinėmis raidėmis.
Domina viso pasaulio tyrėjus
Inkunabulai, kaip pirmosios spausdintos knygos, domina tyrėjus visame pasaulyje, bet labiau ne turiniu, kuris dabar lengvai pasiekiamas virtualiai, o veikiau įvairiomis spaudos ir puošybos subtilybėmis – iliustracijomis, spalvomis, knygrišių darbu, medžiagomis. Gilinamasi į tai, kuo auksindavo ar kokiais dažais dažydavo knygos bloką, kokia lapo struktūra, kokio popieriaus malūno vandenženkliai ir kita. Taip pat mokslininkams bei kultūros paveldo tyrėjams inkunabulai, kaip ir kitos senosios knygos, yra itin įdomios dėl jose esančių jau minėtų knygos nuosavybės ženklų – proveniencijų.
Tačiau skaityti inkunabulus gali toli gražu ne kiekvienas, net ir mokantis lotynų kalbą. Anot Virginijos, sunkumų gali kilti ne tik dėl to, kad senąją lotynų kalbą skaityti sudėtingiau, bet ir dėl tekstuose esančių žodžių trumpinių, kurie pažymėti tam tikrais simboliais ar ligatūromis, taip pat korektūros klaidų, dėl kurių išsiaiškinimo kartais tenka pasitelkti ne tik logiką, bet ir nuojautą. Pakankamai daug teksto vietų užtepta rašalu, taip pat reikia išsiaiškinti cenzūruotas vietas, įprasti prie kitokio puslapių žymėjimo, teksto išdėstymo skiltimis.
Saugojimui – ypatingos sąlygos
Daugelis pasaulio šalių, siekdamos išsaugoti senuosius dokumentus ateities kartoms, itin didelį dėmesį skiria ir tokių dokumentų laikymo sąlygoms.
Kiekvienai knygai reikia labai gerų saugojimo sąlygų, bet senosioms knygoms, anot retųjų spaudinių specialistės, – ypatingų, nes kai kurios jų yra unikalios, t. y. žinomas tik vienas egzempliorius pasaulyje, kitos – ypač vertingos, nes priklausė karališkajai šeimai, dar kitos – retos, nes įrištos knygrišių išskirtiniu būdu arba dėl kitų ypatybių.
Kiekviena atminties institucija savo senuosius rinkinius saugo tam pritaikytose patalpose, saugyklose, kuriose užtikrintos saugios sąlygos – pastovi oro temperatūra (±18–20 °C) ir drėgmė (±50–55 proc.), jų duomenys yra fiksuojami kiekvieną dieną. Atsiradus nukrypimams nuo normos, kurios, kaip teigia Virginija, yra tarptautinės, o ne nustatytos pačios institucijos, pranešama atsakingam darbuotojui. Į patalpas, kuriose saugomi senieji dokumentai, gali patekti tik skyriaus darbuotojai.
Darbas su inkunabulais – ir detektyvas, ir savotiška magija
Dirbti su senaisiais dokumentais, juos tyrinėti, saugoti ir prižiūrėti nėra paprasta, tačiau anot VU bibliotekos darbuotojos, nepaprastai įdomu ir net magiška, nes jie – istorijos paslapčių saugotojai. Kaskart atvertus inkunabulą, knygų specialistus stebina aukšta leidinio kokybė, skudurinis, rankų darbo ir per amžius išsilaikęs be didesnių pažeidimų popierius, dažnai dar ir su vandenženkliais, gražūs viršeliai, kai kurie jų – su ornamentiniais, siužetiniais įspaudais. Intriguoja ir rankraštiniai įrašai, pastabos knygų paraštėse, papildančios ir kartu parodančios skaitytojo pasaulėjautą. „Tai ženklai, kuriuos reikia mokėti „skaityti“ – jie atskleidžia įdomių istorinių faktų, iš jų sužinome apie konkretų asmenį, kuo jis gyvena, kur keliavo, už kiek dukatų ar guldenų įsigijo knygą“, – sako Virginija. Pro akis nepraslysta ir įvairiausios įdomybės, randamos knygose – rašteliai, laiškeliai, piešiniai, džiovinti augalai, aukso plokštelė ar žalvarinis skaičiavimo žetonas. O jei knyga yra defektinė, t. y. be pradžios ar pabaigos, prireikia ir „seklio“ savybių norint nustatyti autorių, pavadinimą ir leidimo metus. Tačiau darbas su senomis knygomis, anot Virginijos, tuo ir patrauklus – niekada neleidžia sau pasakyti „aš žinau, su tokia knyga jau teko dirbti”, nes dviejų vienodų senųjų knygų nebūna.
Hartmann Schedel kronika su Lietuvos vaizdu, 1493 m.
Iliustracijos: inkunabulai ar jų fragmentai, VU bibliotekos archyvas. Dalį VU bibliotekoje saugomų inkunabulų galima atverti VU bibliotekos Skaitmeninėse kolekcijose.
Ramunė Gedvilaitė, 2020-12-18