Kas sieja Vilniaus universiteto biblioteką ir įžymųjį dailininką Pranciškų Smuglevičių (1745–1807)? Visų pirma – viena puošniausių Vilniaus universiteto bibliotekos salių, pavadinta P. Smuglevičiaus vardu. Klasicizmo tapybos pradininkas, Vilniaus universiteto Dailės katedros profesorius P. Smuglevičius per dvejus metus (1802–1804) sukūrė įspūdingą klasicistinį interjerą, pelniusį amžininkų pripažinimą.
P. Smuglevičiaus salė VU bibliotekoje
Be to, Vilniaus universiteto skaitmeninėse kolekcijose galima apžiūrėti 24 su jo vardu susijusius grafikos lakštus. Bet kantrybės, apie viską iš eilės.
Į Vilnių 1797 m. atvykęs P. Smuglevičius įkūrė Piešimo ir tapybos katedrą. Nors Vilniuje dirbo ir gyveno iki mirties 1807-aisiais, dailininkas brandžiausius savo kūrybos metus praleido Romoje, kur būdamas septyniolikos išvyko mokytis į Šv. Luko akademiją kaip Stanislovo Augusto Poniatovskio stipendininkas. Italijos sostinėje P. Smuglevičius gyveno ir dirbo per 20 metų. Romoje buvo pripažintas, bendradarbiavo su daugeliu dailininkų, dalyvavo bendruose projektuose. Gaunama stipendija buvo nereguliari dėl politinės situacijos valstybėje, tad P. Smuglevičius papildomai užsidirbdavo piešdamas Romos peizažus turistams, kurių jau tuo metu Romoje netrūko. Jis bendravo su antikvarais, leidėjais. Tapytojas, antikvaras Džeimsas Bajersas globojo Smuglevičių visą jo buvimo Romoje laiką, jo dėka P. Smuglevičius gaudavo daug užsakymų.
Koliziejus Romoje. Vario raižinys, 1575. Aut.: Pérac, Étienne (Stefano)
XVIII a. antroje pusėje Roma tapo svarbiausiu neoklasicizmo stiliaus mokymo ir sklaidos centru. Susidomėjimas Antikos kultūra skatino archeologinius kasinėjimus, todėl į miestą atvykdavo daug meno mėgėjų, antikvarų ir kolekcionierių iš įvairių šalių.
P. Smuglevičius piešė iliustracijas keliems architektūros leidiniams, bet ypač išgarsėjo po Domus Aurea piešinių parodos Vatikane.
1774 m. Romoje prasidėjo vadinamųjų Tito termų atkasimo darbai. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo ne termos, o Nerono Aukso namai (Domus Aurea). Kasinėjant buvo atidengtos jų sienos ir lubos, o perpiešti atsivėrusias freskas leidėjas Ludovikas Miris pakvietė P. Smuglevičių. Piešiniai, išraižyti vario plokštelėse, buvo atspausti ir įrišti į albumą Vestigia delle Terme di Tito e loro interne pitture („Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“). Leidinys greitai tapo bibliografine retenybe Europoje.
Iš viso buvo nupiešti 59 sieninės tapybos atvaizdai, iš kurių 34 piešė vienas P. Smuglevičius, 20 – P. Smuglevičius kartu su Vinčenzu Brena, o 8 – vienas V. Brena. Šiuos piešinius Romos graveris Markas Gregorijus Karlonis išraižė vario plokštėse, jie buvo atspausti, o vėliau įrišti į albumą.
Nerono Aukso namų freskos, kurias kopijavo P. Smuglevičius, sulaukė didžiulio dėmesio ir įkvėpė ne vieną menininką. Šis albumas buvo naudojamas kaip naujosios klasicistinės ornamentikos trafaretų rinkinys. P. Smuglevičius, kaip mini V. Drėma, pats kelis egzempliorius parsisiuntė šeimai iš Romos.
Vilniaus universiteto bibliotekos grafikos kolekcijoje galima atidžiai apžiūrėti net 24 M. Karlonio išraižytus lakštus, iš kurių 23 – iš Vestigia delle Terme di Tito leidinio, o vienas – netoli Romos esančios užmiesčio vilos Villa Madama, kurią taip pat piešė P.Smuglevičius su V. Brena, o raižė M. Karlonis.
Marco Carloni pagal P. Smuglevičiaus piešinį. Iliustracija iš albumo Vestigia delle terme di Tito.
VU bibliotekos Skaitmeninėse kolekcijose kviečiame pasižiūrėti ir atidžiau pastudijuoti šiuos unikalius lakštus, savo metu padariusius didžiulės įtakos ne tik dailininkams, bet ir to meto interjerams, madoms.
Šįmet tūkstančiams bibliotekos suskaitmenintų dokumentų suteikiamas viešo naudojimo statusas. Šis sprendimas reiškia, kad bibliotekoje saugomi kultūros objektai, nuo šiol tampa viešo naudojimo (Public Domain), laisvai prieinami visuomenei, o jų panaudos neriboja autorių teisės.
Nijolė Bulotaitė
2021-02-10