Paroda skirta B. Baltrušaitytės-Masionienės – poetės, prozininkės, vertėjos, literatūros mokslininkės, Vilniaus universiteto profesorės 80-osioms gimimo metinėms paminėti. Veikia VU bibliotekos Mažojoje ekspozicijoje XXI–XXII (III a., Universiteto g. 3) iki rugpjūčio 31 d.
Birutė Baltrušaitytė-Masionienė (1940 m. spalio 24 d. Treinosios kaime netoli Lomių (Tauragės r.) – 1996 m. rugpjūčio 2 d. Vilniuje) – poetė, prozininkė, vertėja, literatūros mokslininkė, Vilniaus universiteto profesorė.
Birutė Baltrušaitytė mokėsi Tauragės I vidurinėje mokykloje, ten ir pradėjo rašyti eilėraščius, kurie pirmą kartą buvo išspausdinti 1953 m. Tauragės rajoniniame laikraštyje. Vėliau jaunoji poetė publikavo savo kūrybą „Moksleivyje“, kur buvo spausdinami ir Vyžuonų vidurinės mokyklos mokinio Antano Masionio eilėraščiai. Jie patiko Birutei, tarp poetų prasidėjo susirašinėjimas.
Vilniaus universitete Birutė Baltrušaitytė studijavo rusų kalbą ir literatūrą, o A. Masionis – lietuvių filologiją. Baigę tris kursus, 1964 m. jie sukūrė šeimą. Kartu išgyveno 10 metų iki tragiškos Antano Masionio mirties. Liko dvi dukros Aistė ir Audronė. Santuokoje su antruoju vyru – Justinu Stoniu – gimė trečioji duktė Žydrūnė.
1965 m., baigusi studijas su pagyrimu, Birutė Baltrušaitytė pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Rusų literatūros katedroje laborante, vyr. laborante, dėstytoja valandininke. 1971 m. Baltrušaitytė apgynė daktaro disertaciją „Levas Tolstojus ir Lietuva“ (vadovė prof. Elena Červinskienė).
Vilniaus universitete docentė Birutė Masionienė dėstė rusistams, lituanistams, žurnalistams ir bibliotekininkams. Ji skaitė „XIX a. pirmosios pusės rusų literatūros istorijos“, „XIX a. antrosios pusės rusų literatūros istorijos“, „Pabaltijo ir rytinių slavų literatūros“, „TSRS tautų literatūros“ paskaitas, dėstė speckursus: „F. Dostojevskio kūrybos savitumas“, „Lietuvių ir rusų literatūrų santykiai“, „XIX a. rusų poezija“, „Meninio vertimo klausimai“, vedė „Literatūros teorijos įvado“ seminarus.
Dirbdama Vilniaus universitete Birutė Baltrušaitytė Masionienė tyrinėjo ne tik rusų, bet ir ukrainiečių, estų ir kitų tautų literatūras bei jų ryšius, išleido knygas „Dabartinės estų prozos bruožai“ (1977), „Levas Tolstojus ir Lietuva“ (1978), „Literatūrinių ryšių pėdsakais“ (1982), „Iš Kalevo šalies: Estų literatūros puslapiai“ (1990), „Su savąja tauta: Pabaltijo ir Rytinių slavų tautų literatūra“ (1994), „Baltijos tautos: Kultūros istorijos metmenys“ (1996). Išmokusi estų, ukrainiečių, čekų, slovakų kalbas, vertė literatūros kritikos, publicistikos straipsnius, poezijos bei prozos kūrinius iš baltarusių, estų, rusų ukrainiečių kalbų. Apgynusi tiriamąjį darbą „Rytinių slavų (rusų) ir Pabaltijo finų (estų) literatūra Lietuvoje“ Birutė Baltrušaitytė-Masionienė 1992 m. tapo habilituota humanitarinių mokslų daktare.
Savo literatūros kūrinius ji spausdino Birutės Baltrušaitytės vardu. Pirmasis jos eilėraščių rinkinys „Žolynų prieglaudoj“ pasirodė 1980 m. Tais pačiais metais, rekomendavus Eugenijui Matuzevičiui, Marcelijui Martinaičiui ir Juditai Vaičiūnaitei, B. Baltrušaitytė buvo priimta į Rašytojų sąjungą. Po metų išėjo pirmasis jos apsakymų rinkinys „Po pietvakarių dangum“ (1981). Vėliau buvos išleistos trys poezijos knygos „Upių pradžioj“ (1982), „Šuliniai“ (1986), „Lietuvininkų ir prūsų žemėj“ (1991), istorinės tematikos apsakymų vaikams rinkinys „Po Žalgirio kautynių“ (1993). Be laikraščių ir žurnalų premijų 1986 m. už apysakų ir apsakymų rinkinį „Lieptai“ Birutė Baltrušaitytė buvo įvertinta Žemaitės premija, o 1989 m. už apysakų knygą „Sugrįžimai“ jai buvo paskirta G. Petkevičaitės-Bitės premija. Paskutinioji B. Baltrušaitytės-Masionienės parašyta knyga – „Mažosios Lietuvos moterys“ (1998).
Parengta pagal spaudą. Nuotrauka iš VU bibliotekos archyvo.
Informaciją pateikė Snieguolė Misiūnienė.
2021-06-14