Sidebar

atmintis VUB01 000749855 00098 1Tarp daugelio vertingų ir retų Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomų dokumentų pastaraisiais metais ne kartą žymiems VU svečiams parodomas ir vienas XIX a. viduryje grafaitės rašytas dienoraštis, kuriame gausu sudžiovintų puokščių, žiedų, augalų. Šį dienoraštį rašė grafaitė Olga Kalinowska-Oginskienė (1820–1899), 1836–1840 metais Sankt Peterburge būdama Rusijos caro Aleksandro II rūmų freilina. Dienoraštis rašytas prancūzų kalba, nėra lengvai įskaitomas, gal todėl kurį laiką nesulaukė didesnio tyrėjų dėmesio. Ir štai 2020 metais, nors ir kukliu tiražu, pagaliau pasirodė puošnus leidimas – tad nuo šiol tyrėjai, kraštotyrininkai galės naudotis iššifruotu tekstu, kurį paįvairina ir dienoraštyje minimų asmenų atvaizdai, herbariumo fragmentai. Dienoraštį spaudai parengė ir įvadą parašė Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Irena Buckley kartu su kolege iš Prancūzijos profesore Marie France de Palacio. Kalbiname profesorę I. Buckley norėdami sužinoti, kaip sekėsi tyrinėti ir šifruoti dienoraštį, ką įdomaus ir naujo jame atrado.

Kaip susidomėjote grafaitės dienoraščiais?

Kartu su kolege profesore Marie-France de Palacio rašėme monografiją apie lietuvių-prancūzų kultūrinius santykius XIX a. „Lietuviškasis Edenas ir prancūziškasis Babilonas“. Profesorė domisi kultūriniais Lietuvos ir Prancūzijos ryšiais XIX a., K. Donelaičio kūryba. Mūsų bendradarbiavimas ir dėmesys prancūzų kultūrai Lietuvoje XIX a. turi kelių metų tradiciją. Rašydama savo bendros monografijos dalį daug laiko praleidau Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Tada tarp kitos rankraštinės literatūros prancūzų kalba aptikau ir Olgos Kalinowskos-Oginskienės dienoraštį. Pabandžiau jį skaityti, pasižiūrėjau, kas jį skaitė iki manęs. Visur buvo pažymėta, kad jis tik perverstas, peržiūrėtas. Ir tai visai suprantama, nes jį perskaityti labai sunku. Tada pagalvojau, kad tai – labai gražus tiek vizualiai, tiek savo turiniu XIX a. kultūros artefaktas, kurį reikia jį parodyti žmonėms, išleisti. O tam visų pirma reikia jį iššifruoti. Abi su profesore de Palacio jį apžiūrėjome Rankraščių skyriuje ir paprašėme bibliotekos direktorės padaryti kopiją. Turėdamos kopiją jau galėjome šifruoti, rengti publikaciją.

Kaip sekėsi šifruoti?

Buvo be galo sunku. Didžiąją darbo dalį atliko mano kolegė, nes tą darbą galėjo atlikti tik  gimtakalbis ir darbo su rankraštiniais tekstais patirtį turintis žmogus. Tekstas sunkiai iššifruojamas, be to, yra ir intarpų rusų kalba. Šifravimo darbas buvo labai sudėtingas, sunkus, juodas darbas, bet būna labai malonu, kai pamažu atsiveria turinys. Tad buvo ir malonu, ir sunku – tai buvo tarsi detektyvas.

Kuo ypatingas dienoraščio stilius, kalba?

Jis atspindi XIX a. romantinio dienoraščio stilių, labai asmenišką, intymų, atvirą. Grafaitė labai jauna, tai yra ir naivumo, sentimentalumo. Kadangi rašyta prancūzų kalba, skaitydamos matėme, kiek ji ją mokėjo: darė stiliaus, sakinio konstrukcijos klaidų, bet prasmę perteikė. Vėliau bibliotekos mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento direktorė Nijolė Klingaitė-Dasevičienė atsiuntė dar vieną dienoraštį, įvardintą kaip rašytą Olgos, bet mes skaitydamos supratome, kad tai jos sesers Juzefos dienoraštis. Juo pasinaudojome rašydamos įvadinį straipsnį ir komentarus. Juzefos prancūzų kalba žymiai geresnė. Ji labai talentinga, žingeidi. Ji ir buvo pirmoji Irenėjaus Oginskio žmona.

Kas Jums buvo įdomiausia, o gal labiausiai netikėta?

Mes tikėjomės daugiau konteksto: to meto realijų, literatūrinių įvykių, nors šiek tiek jų buvo. Išrankiojome tokius ir aprašėme. Pavyzdžiui, minima A. Puškino mirtis arba gaisras Žiemos rūmuose. Bet pagrindinė linija – baliai, vaišės, susitikimai, kaip mylimasis pasižiūrėjo, ką padovanojo, kažkas pakvietė pasivaikščioti. Tai jaunos freilinos, panelės kasdienybė. Bet ta kasdienybė nebuvo tokia smagi. Buvo ir skaudžios patirties. Rusijos caro rūmuose lenkaitė nesijautė labai gerai, buvo daug pavydo, apkalbų. Santykiai su mylimojo šeima taip pat buvo sudėtingi, nežadėjo laimingos ateities.

Ar viską paskelbėte?

Dienoraštyje 500 puslapių. Tiek nepadarėme. Dalį su herbariumu išleidome, iššifravome visą. Vienos puokštės jai mylimojo dovanotos, kitos gėlės, kuriomis jis ar ji buvo pasipuošę kažkurio baliaus metu, ir pan. Iš antrojo tomo išrinkome tai, kas skaitytojui galėtų būti įdomiausia. Taigi, paskelbėme didžiąją dalį, bet tikrai ne viską. Gal visko skelbti ir neverta, nebūtina.

Knygos įvade viską detaliai paaiškinome ir stengėmės pateikti literatūrinę dienoraščio analizę, pačios Olgos gyvenimo refleksiją. Kalbame ir apie jos gyvenimą po vedybų, kai atvyksta į Rietavą, kai gimsta vaikai, apie vyro altruistinę veikla. Jos marti taip pat paliko dienoraštį lenkų kalba, kurį cituojame įvade, remiamės jos liudijimais, nuomone apie Olgą. Kai kuriuos faktus, žinomus kraštotyrininkams, muziejininkams, minime įvadiniame tekste, nurodome ir žinomus šaltinius. Yra ir daug sensacingos, intriguojančios medžiagos, ties kuria dažnai ir susitelkiama. Legendinių istorijų nemažai, bet mes į tai per daug nekreipėme dėmesio. Pateikėme išsamius komentarus, paaiškinimus. Įdomus ir dėmesio vertas Olgos ryšys su kitomis garsiomis to meto giminėmis.

Į kokį skaitytoją orientavotės?

Mes nežinojome, kur leisime dienoraštį. Pradžioje planavome leisti Prancūzijoje ir orientavomės į įvairų skaitytoją: Prancūzijoje galbūt tai būtų XIX a. literatūros, kultūros tyrėjai,  ponios, mėgstančios skaityti meilės romanus. Visų pirma galvojome apie mokslo žmonių ratą, taip pat kraštotyrininkus, Plungės, Rietavo muziejininkus, istorijos tyrinėtojus. Jie labai laukė to leidimo, nors per karantiną nebuvo dar kada nuvykti jo pristatyti. Garsioje Prancūzijos leidykloje, išleidusioje mūsų monografiją, atsisakėme leisti, nes jie sutiko išleisti tik minkštais viršeliais ir be jokių iliustracijų. Mums tai netiko, o tada išleisti sutiko Vytauto Didžiojo universitetas . Taigi, tai Vilniaus universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto bendras produktas. Galima pasidžiaugti, kad pavyko išleisti labai gražią, puošnią knygą.

Ar reikėtų lietuviško vertimo?

Nežinau. Jei ten būtų kokios ypatingos informacijos, tai gal sakyčiau, kad reikia. Bet ji įdomi kaip tos epochos faktas, vizualus dokumentas. Žinoma, būtų smagu, jei kas išverstų. Esu parengusi lietuvišką santrauką. Ją pateikiau fakulteto tarybai. Dienoraštį būtų malonu turėti tiems, kas tyrinėja Oginskių giminės palikimą, juo domisi. Lietuvai ji nelabai rūpi kaip caro rūmų freilina, ji rūpi kaip Oginskienė, atsiduria Oginskių kultūros orbitoje, tai jiems ir būtų įdomu. Išleista tik šimto egzempliorių tiražu, bet tie, kas domisi, manau, ras ją. Gal būtų įdomi XIX a. kultūros tyrinėtojams.

Dabar dienoraščiai suskaitmeninti ir visiems prieinami. Kas juose galėtų sudominti šiuolaikinį žmogų?

Tikiuosi, kad dienoraštis sudomins prancūzų filologijos studentus, gal paskatins rašyti bakalauro ar magistro darbą. Taip pat turėtų sudominti istorikus, tyrinėjančius XIX a. ir mokančius prancūzų kalbą. Juk LDK šalia kitų kalbų funkcionavo ir prancūzų kalba.

Nijolė Bulotaitė

2021-07-08

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos