EODOPEN projektas suvienijo 15 Europos bibliotekų, siekiančių suskaitmeninti ir Europos internautams atverti 15 tūkst. XX–XXI a. dokumentų bei literatūros kūrinių. Projekte dalyvaujanti Vilniaus universiteto biblioteka, gavus autorių sutikimą, skaitmenina ir Vilniaus universiteto mokslininkų knygas.
Tarp pagal projektą suskaitmenintų leidinių – katalogas „Vilniaus universiteto bibliotekos kirilikos leidinių kolekcija: 1525–1839“, pristatantis seniausią ir didžiausią Lietuvoje senoviniu slavų kirilikos šriftu spausdintų knygų kolekciją. Ši kolekcija, kurios net 73 leidiniai išspausdinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvėse, yra svarbi Lietuvos kultūros paveldo dalis.
Kalbiname katalogo sudarytoją, Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Retų spaudinių skyriaus vyresniąją bibliotekininkę mokslo darbuotoją dr. Iną Kažuro norėdami sužinoti, kas tai per kolekcija, kaip ji atsirado ir kuo yra ypatinga.
Kaip ši kolekcija susiformavo?
Visų pirma norėčiau trumpai apibrėžti, kad kirilika vadiname spaudą, kurios pagrindinis bruožas yra šriftas, kilęs iš senovės slavų rašto, pavadinto jos įkūrėjo šv. Kirilo Filosofo (827–869) vardu.
Vilniaus universiteto bibliotekos kirilikos kolekcijos atsiradimas glaudžiai susijęs su XIX a. Lietuvos istorija. Jos pagrindą sudaro senų knygų rinkinys iš Vilniaus viešosios bibliotekos. Ši biblioteka buvo įkurta Lietuvos sostinėje po 1863–1864 m. sukilimo. Numalšinus sukilimą, buvo sumanyta sukurti muziejinę ekspoziciją, simboliškai pagrindžiančią Rusijos imperijos teisę valdyti Šiaurės Vakarų kraštą, t. y. buvusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Ši ekspozicija ir davė pradžią kirilikos kolekcijai. XX a. pradžioje didžioji kirilikos kolekcijos dalis buvo evakuota į Rusiją ir grižo į Lietuvą tik po Antrojo pasaulinio karo. XX a. kolekciją papildė knygos iš Vilniaus Stepono Batoro universiteto ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekų, o taip pat dalis senų spaudinių 1956 m. perduota iš Maskvos Lenino bibliotekos.
Ką ji mums pasakoja apie Lietuvos istoriją?
Kadangi XIX a. Vilniaus viešosios bibliotekos darbuotojai siekė eksponuoti LDK rusėniškos raštijos pavyzdžius, ypatingos pastangos buvo dedamos vietinių spaustuvių leidinių paieškai. Šiandien kolekcijoje turime XVI–XIX a. pradžios leidinių iš Vilniaus, Vievo, Kuteino, Mogiliovo, Supraslės, o taip pat Ostrogo, Lvovo, Kijevo, Počajivo ir kitų spaustuvių. Visos šios knygos vertingos tuo, kad atskleidžia LDK religinių bendruomenių ir kultūrų įvairovę. Labai gerai šią įvairovę pristato literatūros istoriko dr. Sigito Narbuto pasiūlytas keturnarės LDK kultūros modelis, susidedantis iš lietuviško, rusėniško, lotyniško ir lenkiško sandų. Vienos valstybės ribose sąveikavusios kultūros formavo savitą tautinių bendruomenių tapatumą ir kultūrinę atmintį. Kas liečia būtent kiriliką, tai galima pažymėti, kad išspausdintos kirilikos šriftu knygos atspindėjo kelių LDK etnokonfesijų kultūrinę veiklą: rusėnų stačiatikių, rusėnų graikų katalikų, o nuo XVIII a. ir pabėgusių iš Rusijos sentikių.
Kuo ji ypač vertinga?
Manau, ji apskritai įdomi mokslininkams ir mėgėjams, pedagogams ir menininkams, leidėjams ir dvasininkams. Atsimenu vieno Lietuvos stačiatikių kunigo, aplankiusio kirilikos knygų parodą, susižavėjimą Ivano Fiodorovo „Apaštalu“, išspausdintu XVI a. pabaigoje Lvove: „Ši knyga niekuo nenusileidžia šiuolaikiniams leidiniams – ją galima dabar atversti ir švęsti liturgiją“. Iš tikrųjų, įvairių interesų žmonės gali atrasti kirilikos kolekcijoje sau vertingų dalykų. Apie kirilikos knygų reikšmę gali vaizdžiai paliudyti ir vieno kolekcijos egzemplioriaus likimas – 1957 m. Odesos valstybinė mokslinė biblioteka sutiko po derybų perduoti Lietuvai Martyno Mažvydo „Katekizmą“ su sąlyga, jog mainais gaus Lietuvos Statutą, išspausdintą kirilikos šriftu XVI a. pabaigoje Vilniaus Mamoničių spaustuvėje, ir 1570 m. Abrahamo Ortelijaus atlasą Theatrum Orbis Terrarum. Tokiu būdu mūsų bibliotekai teko paaukoti vieną kirilikos knygą dėl Mažvydo unikumo.
Kirilikos kolekcijoje yra daugiau neatskleistų intriguojančių istorijų. Mano galva, istorikus galėtų sudominti kirilikos knygos, kadaise priklausiusios Kauno Vytauto Didžiojo universitetui; jose yra vertingų istorinių liudijimų apie knygų savininkus ir mecenatus. Tai iš tiesų įdomus faktas, keliantis klausimą, kaip lotynų apeigų katalikų krašte galėjo atsirasti XVI–XVIII a. kirilikos knygos? Tarp kaunietiškų knygų yra 1588 m. Lietuvos Statutas. Šis Statutas XVIII a. priklausė ukrainietiškai bajorų Miloradovičių giminei. Kitoje kirilikos knygoje, kuri XX a. pateko į Kauną, yra įrašas, kad 1693 m. Kijevo metropolitas Varlaamas Jasinskis (1627–1707) paaukojo ją Vievio stačiatikių vienuolynui. Lietuvos Bažnyčios istorikams bus įdomus 1846 m. šventiko Afanasijaus Kovalevskio įrašas Supraslės kirilikos maldaknygėje apie atvykimą į Kėdainius tarnauti vietinėje cerkvėje. Ši knyga vėlgi pateko į mūsų kolekciją iš Kauno. Keliu hipotezę, kad kirilikos raritetų patekimas į Kauną gali būti susijęs su profesoriaus Vaclovo Biržiškos (1884–1956) knygotyriniais istoriniais tyrimais.
Kiek čia Vilniaus spaustuvių leidinių?
Kolekcijoje saugomi 36 kirilikos leidiniai, išspausdinti XVI–XIX a. pradžioje šešiose Vilniaus spaustuvėse. Kirilikos spaudai pradžią davė rusėnų stačiatikių bendruomenės atstovai (Piotras Mstislavecas, Vasilijus Garaburda, Kuzma ir Lukas Mamoničiai, Vilniaus Švč. Trejybės brolija), o vėlyvuoju LDK istorijos laikotarpiu kirilikos tradiciją Vilniuje tęsė graikų katalikų bendruomenė (Vilniaus bazilijonų vienuolyno spaustuvė). Vilniaus kirilikos spauda yra unikalus reiškinys, kadangi nežinau kito miesto, kuris galėtų pasigirti tokiu kirilikos spaustuvių skaičiumi. XVI–XVII a. skaitytojas, gyvenęs Ukrainoje ar Maskvos valstybėje, lengvai atskirdavo vilnietišką stilių nuo kitų kraštų kirilikos knygų. Taigi, galime džiaugtis, kad šiandien turime savo fonduose šio unikalaus paveldo dalį ir galime jį tyrinėti bei viešinti.
Kurių spaustuvių knygos ypač puošnios, pasižymi gražia grafika?
Kolekcijoje yra kirilikos knygos, priklausančios įvairioms spaudos tradicijoms. Jos buvo spausdinamos LDK ir Ukrainos žemėse, Rusijoje. Kelios kirilikos knygos buvo išspausdintos Rumunijoje ir Vakarų Europoje. Tarp visų kirilikos knygų puošniu grafiniu apipavidalinimu išsiskiria XVII a. ukrainietiškos kirilikos knygos. Kirilikos knygai apskritai, lyginant su LDK spauda lotyniškais rašmenimis, būdingas puošnumas, kuris sudaromas meistriškai derinant raudonus tipografinius dažus ir įvairius dekoratyvinius raižinius (atsklandas, užsklandas, pintinį raštą). O ukrainiečiai spaustuvininkai pamėgo gausiai puošti knygas ir iliustracijomis. Šiek tiek neįprasta matyti iliustracijas su legendiniais Švento Rašto epizodais liturginėse knygose, kurių praktinė paskirtis – laikyti viešąsias pamaldas. Be to, Ukrainos graveriai kūrė ir originalias iliustracijas vietinės istorijos temomis. Pavyzdžiui, Kijevo Olų Paterike, išspausdintame 1783 m., yra iliustracijos, vaizduojančios Kijevo Rusios vienuolių dvasinius žygdarbius. Šios graviūros liudija ne tik turtingas ukrainiečių raižytojų tradicijas, bet ir ano meto žmogaus pasaulėžiūrą ir vertybes.
Kas Jums, kaip bazilijonų spaustuvės produkcijos tyrėjai, ypač vertinga, miela šioje kolekcijoje?
Be abejo, malonu buvo atrasti kolekcijoje tikrą unikumą – nežinomą bibliografams XVIII a. pabaigos bazilijonų spaustuvės šv. Jono Auksaburnio liturgiją. Tačiau labiau sudomino LDK rusėnų visuomenės veikėjo ir filologo Meletijaus Smotrickio (apie 1577–1633) gramatikos, išspausdintos 1619 m. Vievio spaustuvėje, istorija. Joje nustatyti XVIII a. Vilniaus alumnato studento Prokopijaus Procevičiaus ir tėvo bazilijono Samuelio Novickio nuosavybės įrašai. Šios proveniencijos netikėtai paskatino iškelti klausimą, ar buvo daugiau sąsajų tarp rusėnų filologo palikimo ir bazilijonų literatūrinės veiklos. Tai parodo, kad mokslo atžvilgiu kiekvieno egzemplioriaus likimas yra svarbus.
Ar yra knygų, kurias dovanojo Vilniaus universiteto profesoriai, alumnai?
Dovanojimų tradicija prasidėjo dar senajame Vilniaus universitete. XIX a. pradžios dėstytojai turėjo aiškų suvokimą apie rusėniško paveldo reikšmę. Profesoriaus Arvydo Pacevičiaus tyrime atskleista, kad 1817 m. universiteto adjunktas Mykolas Bobrovskis (1784–1848) paaukojo bibliotekai 1581 m. Ostrogo Bibliją. Pasak profesoriaus, buvo ir kitų kirilikos knygų dovanų. Deja, šiandien bibliotekos fonduose neturime nei vienos padovanotos iki 1832 m. kirilikos knygos, nors atradimų galimybės niekada neatmetame. Džiaugiamės, kad šiuolaikinė universiteto bendruomenė tęsia mecenatystės tradiciją. Visai neseniai Vilniaus universiteto alumnas Dovydas Mozūras padovanojo bibliotekai Bažnyčios mokytojo šv. Jono Auksaburnio veikalą „Pokalbiai apie Pradžios knygą“ (pirmas tomas išleistas Maskvos spaudos rūmuose 1769 m.)[1]. Ši knyga atsidūrė elektroniniame kataloge ir yra prieinama skaitytojams Retų spaudinių skyriaus skaitykloje.
Jei reiktų išrinkti pačią vertingiausią knygą, kokia ji būtų?
Didžiausia kolekcijos brangenybe, be abejo, yra pirmoji knyga, išspausdinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje – tai kilusio iš Polocko pirklių šeimos LDK piliečio Pranciškaus Skorinos „Apaštalas“, išleistas 1525 m. Vilniuje. Iki šiol LDK pirmąja spausdintine knyga buvo laikomas kitas Skorinos leidinys, t. y. 1522 m. išleista maldaknygė „Mažoji kelionių knygelė“. Tačiau šiuolaikinis čekų baltistas ir slavistas dr. hab. Ilja Lemeškinas, kruopščiai išanalizavęs materialinę struktūrą, nustatė, kad „Mažoji kelionių knygelė“ buvo išspausdinta Prahoje, o Vilniuje buvo tik įrišama ir platinama. Taigi, naujausių atradimų šviesoje „Apaštalas“ (jau suskaitmenintas) laikytinas neginčytinu LDK spaudos pirmtaku. Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį į kitą svarbią I. Lemeškino mokslinio atradimo išvadą: pasak daktaro, senosios knygos turi neišsemiamą pažintinį potencialą, atsiveriantį kiekvienam, besileidžiančiam į jos tyrimus.
[1]https://biblioteka.vu.lt/apie/naujienos/861-dovana-vilniaus-universiteto-bibliotekai
Iliustracijos: (1) Graikų katalikų mišiolo antraštinis lapas (Supraslė, 1727-1732); (2) Evangelija, spaustuvininkas Piotras Mstislavecas (Vilnius, 1575); (3) Meletijaus Smotrickio gramatikos antraštinis lapas (Vievis, 1619)
Nijolė Bulotaitė