Nuo pat įkūrimo Vilniaus universiteto biblioteka veikė centriniuose universiteto rūmuose, tačiau jai priklausančios patalpos ir salės amžiams bėgant keitėsi: tai kėlėsi iš vieno korpuso į kitą, tai buvo perduodamos kitiems universiteto padaliniams, o uždarius universitetą dalis bibliotekos patalpų atiteko valstybės archyvui. 1919 metais atkūrus Stepono Batoro universitetą, biblioteka atgavo ir dalį patalpų, bet vietos nuolat trūko. Bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma nemažai finansinių, remonto, ūkio darbų ataskaitų, susirašinėjimo, kuriuose užfiksuotas kasdienis gyvenimas ir poreikiai: prašoma tvarkyti stogus, palėpes, pirkti gesintuvus ir pan. Štai 1925–1926 metais bibliotekos direktorius S. Rygielis susirašinėja su VU administracija prašydamas grąžinti bibliotekai rūsį po P. Smuglevičiaus sale, kur dabar Ūkio skyrius laiko bulves. Tik po dešimties metų, jau direktoriui A. Lysakowskiui pakartojus prašymą, pagaliau gaunamas leidimas dalį rūsio atiduoti bibliotekai, kur ši rengėsi laikyti kurą krosnims – anglį. O krosnių bibliotekoje buvo nemažai, nes kitame rašte pažymėta, kad 21 krosnį jau reikia remontuoti. Galų gale minties po sale laikyti kurą atsisakyta, nes nebuvo galimybės rūsį pagilinti. Bet nėra to blogo, kad neišeitų į gerą. Apžiūrint rūsius pastebėta, kad iš jų galima patekti į P. Smuglevičiaus salę, susirūpinta retų spaudinių saugumu. Tuo metu nutarta languose įtaisyti grotas.
Iliustr.: Vilniaus viešosios bibliotekos skaitykla P. Smuglevičiaus salėje, 1889. Autorius nežinomas. VU bibliotekos archyvas.
Nijolė Bulotaitė, 2021-09-03