Sidebar

Vladimirovas 2Šiais metais minime 110-ąsias knygotyrininko ir bibliotekininko, Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus, profesoriaus Levo Vladimirovo (1912–1999) gimimo metines.

L. Vladimirovas – vienas žymiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos bibliotekininkystės, knygotyros ir informacijos mokslų atstovų, bibliotekininkystės specialybės kūrėjas. Vilniaus universitete, pakviestas rektoriaus Zigmo Žemaičio, nuo 1948 m. jis dirbo dėstytoju, taip pat jam buvo patikėtos Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus pareigos, kartu vadovavo Bibliotekininkystės ir mokslinės informacijos katedrai. Vėliau, 1964 metais, laimėjęs konkursą ėjo Jungtinių Tautų Dago Hammarskjöldo bibliotekos Niujorke direktoriaus pareigas, o grįžęs į Lietuvą tapo Vilniaus universiteto Mokslinės informacijos katedros vedėju. Profesoriaus laipsnį įgijo 1980 metais.

Nors savo darbinę veiklą pradėjo kaip ekonomistas, buvo įgijęs filologinį ir ekonominį išsilavinimą, pats yra sakęs, jog visas jo gyvenimas buvo susietas su knyga.

Pradėjęs eiti VU bibliotekos direktoriaus pareigas, L. Vladimirovas prisipažino pradžioje jautęs kritinį požiūrį į save, laikytas diletantu, bet greitai darbštumu ir žiniomis įrodęs teisingą rektoriaus Z. Žemaičio pasirinkimą.

Tapęs direktoriumi L. Vladimirovas rūpinosi bibliotekos patalpomis, fondų ir katalogų sutvarkymu, savo autoritetu daug prisidėjo prie naujų saugyklų pastatymo, inicijavo Adomo Mickevičiaus buto – muziejaus įkūrimą.

Vilniaus universiteto bibliotekos Informacijos paslaugų departamento direktorė dr. Marija Prokopčik – buvusi L. Vladimirovo studentė ir bendradarbė, pripažįsta, kad šis žmogus turėjo įtakos jos bibliotekininkystės specialybės pasirinkimui. M. Prokopčik tėvai pažinojo profesorių, lankydavosi jo namuose. Prisiklausiusi L. Vladimirovo, grįžusio iš JAV, kalbų apie bibliotekų automatizavimą, mokslinės informacijos tyrimų perspektyvas, ji nedvejodama pasirinko šias studijas, nors niekada neplanavo dirbti bibliotekoje. Ir niekada dėl savo pasirinkimo nesigailėjo. M. Prokopčik prisimena profesorių kaip labiai inteligentišką, malonų, visada pasirengusį padėti studentams, bendradarbiams. „Jis mylėjo biblioteką, tai buvo jo pašaukimas. Labai svarbūs jam buvo knygos istorijos tyrimai”, – paklausta apie L. Vladimirovo direktoriavimo bibliotekoje metus, sako M. Prokopčik. Direktorė taip pat prisimena, kad labai stebėjosi pamačiusi, jog profesorius laisvalaikiu skaito detektyvus. Jai tai tada atrodė nerimta, o dabar, prisipažįsta, ir pati laisvalaikiu mėgstanti juos skaityti.

Vienas svarbiausių L. Vladimirovo darbų – siekis sugrąžinti senojo Vilniaus universiteto bibliotekos knygų fondą, prarastą XIX a. po Vilniaus universiteto uždarymo, taip pat Pirmojo pasaulinio karo metu iš Vilniaus viešosios bibliotekos išvežtas knygas. Amžininkai ir bendradarbiai liudija, jog tokį sunkiai įsivaizduojamą dalyką įgyvendinti galėjo tik tokia charizmatiška asmenybė kaip Levas Vladimirovas.

Po pirmojo nesėkmingo bandymo susigrąžinti išvežtas vertybes 1953–1954 m. Lietuvos vadovai nesitikėjo, kad galima antrą kartą kreiptis tuo pačiu klausimu. Bet bibliotekos direktorius tiksliai žinojo, ko ieško. Grąžinimo akcijos etapas truko nuo 1956 iki 1959 metų. L. Vladimirovui pavyko ne tik sugrąžinti dalį senųjų knygų, bet ir rasti pirmąją lietuvišką knygą – Martyno Mažvydo „Katekizmą”.

Katekizmas foto copy

Profesoriaus drąsa ir atkaklumas padėjo Lietuvai atgauti beveik 18 tūkstančių senosios Vilniaus universiteto bibliotekos spaudinių (iš viso buvo prarasta 60 tūkstančių knygų). Į VU biblioteką jos parvežtos iš tuometės Sovietų Sąjungos miestų – Maskvos, Leningrado (dab. Sankt Peterburgas), Kijevo ir Charkovo.

Iš grąžintų leidinių buvo sudarytas vadinamasis Bibliotheca Academiae Vilnensis (BAV) fondas, praturtinti ir senųjų slaviškų knygų – kirilikos – bei senųjų lietuviškų knygų fondai. Tarp parvežtų knygų – minėtas M. Mažvydo „Katekizmas” (1547 m.), M. Daukšos „Katekizmas” (1595 m.), „Postilė” (1599 m.), F. Skorinos leistas „Apaštalas” (1525 m.), „Ostrogo Biblija” (1581 m.), Trečiasis Lietuvos Statutas (1588 m.) ir kiti vertingi leidiniai.

Suskaičiavus kiekvieną fizinį vienetą arba tomą VU bibliotekos Retų spaudinių BAV fonde buvo rasti 17 853 spaudos vienetai.

Verta paminėti įspūdingą pirmosios lietuviškos knygos atradimo istoriją. L. Vladimirovas buvo girdėjęs, kad kažkur Ukrainoje pastebėtas jos pėdsakas, bet komandiruotė į Kijevą neatnešė rezultatų. 1956 m. bibliotekoje apsilankęs Odesos universiteto profesorius S. Borovojus papasakojo matęs „Katekizmą“ vienoje Odesos bibliotekoje. Išaiškėjo, kad tai buvo Odesos M. Gorkio viešoji biblioteka, kuri vėliau mainais už 1570 m. Antverpene išleistą Ortelijaus atlasą „Theatrum Orbis Terrarum" ir 1588 m. Mamoničių spaustuvės išleistą Lietuvos Statutą (kuris savo laiku galiojo ir Ukrainoje) VU bibliotekai atidavė gerai išsilaikiusį M. Mažvydo „Katekizmo“ egzempliorių. Tai vienas iš dviejų pasaulyje žinomų egzempliorių.

Bibliotekos darbuotojai, kolegos, buvę studentai prisimena profesorių kaip labai ryškią, išskirtinę asmenybę. Jis mėgo pasikalbėti su studentais, labai domėjosi futbolu, mėgo ir šmaikščiai sueiliuoti kokį kalambūrą. Profesorius visur nešiojosi didelį portfelį, prikrautą knygų ir rankraščių, kartais jį kur nors palikdavo, pamiršdavo, o tada visi puldavo jo ieškoti.

F145 870 Vladimir

 

Balandžio 1 d., švęsdami Vilniaus universiteto gimtadienį, kviesime visus pasižiūrėti ne tik į pirmąją lietuvišką knygą, bet ir į kitas vertingiausias knygas – unikumus, kuriuos pavyko susigrąžinti profesoriaus L. Vladimirovo atkaklumo dėka.

Parengė Nijolė Bulotaitė

2022-03-14

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos