Vilniaus universiteto studentų teatras gali pasigirti ilgametėmis tradicijomis. Vilniaus ir Lietuvos teatro ištakos – 1570 m. spalio 18 d. kolegijos kieme suvaidinta italo Stepono Tuccio (Stephanus Tucci) komedija Heraklis. Nuo pat Vilniaus universiteto įsteigimo jėzuitai daug dėmesio skyrė muzikinei, teatrinei veiklai: buvo statomos pjesės, choreografinės kompozicijos, rengiamos teatralizuotos religinės ir akademinės šventės, sutraukdavusios minias žiūrovų. Mokyklinis jėzuitų teatras iš pradžių buvo laikomas didaktinės programos dalimi. Vaidinimais prasidėdavo ir baigdavosi mokslo metai, jais papildydavo valstybines bei religines šventes, paminėdavo reikšmingus įvykius, herojus, šventuosius, pagerbdavo mecenatus. Tai padėdavo studentams išmokti raiškiai kalbėti, laisvai jaustis prieš auditoriją, o tokių įgūdžių reikėjo būsimiems kunigams, teisėjams, valdininkams. Vilniaus universiteto bibliotekoje yra išlikę mokyklinio teatro programų.
Universitete teatras veikė iki pat jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. Nuo XVIII a. teatro salė buvo Didžiojo kiemo trečiame aukšte. Teatrą lankė ne tik miestiečiai, bet ir karaliai.
1579 m. birželio mėnesį, vykdamas į karą su Maskvos valstybe, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras, Vilniaus universiteto įkūrėjas, atvyko į Vilnių. Atvykęs jis buvo pasveikintas akademinės bendruomenės teatralizuotais renginiais ir ta proga išleistu sveikinimų rinkiniu, kuriame savo eiles paskelbė 20 Vilniaus jėzuitų kolegijos studentų. Tarp jų ir šis, kurio autorius – Gabrielius Vaina:
Visa, kas liūdesį jums, lietuviai, kėlė lig šiolei,
Tarsi naktis ar migla,
Saulei pakilus išnyks. Ir tu, maskvėne klastingas,
Ginklų, aplietų krauju,
Jau nebedrįsi pakelt prieš šias žemes, kaip įpratęs,
Liausiesi būti žiaurus.
(Vertė E. Ulčinaitė)
Šis Stepono Batoro žygis baigėsi pergale – Polocko paėmimu.
Asociat. nuotr.: Kultūros naktis 2019, © Vilniaus universiteto biblioteka
Informaciją parengė Nijolė Bulotaitė
2022-03-27