VU bibliotekos Baltojoje salėje (IV a., Universiteto g. 3) iki liepos 31 d. veikia paroda „Vilniaus universiteto Chemijos institutui – 225 metai“.
Vilniaus universitete 1784 m. įsteigta Chemijos katedra, kuriai vadovavo universiteto rektoriaus Martyno Počobuto pakviestas Turino karališkosios akademijos narys Juozapas Sartorijus (Sartorius Josephus Gerardus). Jis dirbo Vilniuje iki 1793 m.: dėstė chemiją ir farmaciją, įkūrė pirmąją Chemijos laboratoriją, analizavo kai kurias medžiagas, pvz., ištyrė Stakliškių mineralinio vandens sudėtį. Medžiagų kitimus Juozapas Sartorijus aiškino remdamasis tuo metu Europoje paplitusia flogistono teorija.
Antrasis Chemijos katedros vedėjas – Krokuvos Jogailos universiteto auklėtinis Andrius Sniadeckis (1768–1838) – katedrai vadovavo 25-erius metus. Jo iniciatyva Universitete buvo pastatytas specialus pastatas chemijai dėstyti, įrengta puiki studentams prieinama laboratorija, aprūpinta įrenginiais ir medžiagomis. A. Sniadeckis dėstė chemiją, remdamasis naujausiais to meto mokslo laimėjimais, ją populiarino.
Trečiasis VU Chemijos katedros vedėjas – A. Sniadeckio mokinys Ignacas Fonbergas (1801–1891) – vadovavo katedrai 1822–1842 m. Dirbdamas Vilniuje, I. Fonbergas pradėjo rašyti 6 tomų cheminės technologijos vadovėlį „Chemia z zastosowaniem do sztuk i rzemiosł“ (liet. Chemija, pritaikyta menui ir amatams, 3 tomai, 1827–1829 m.), išleido chemijos terminų žodyną, analizavo Druskininkų mineralinių šaltinių vandenis. Tačiau produktyvi I. Fonbergo veikla buvo nutraukta: po 1831 m. sukilimo caro valdžia 1832 m. uždarė universitetą, o 1842 m. – ir vietoje jo kurį laiką veikusią Medicinos-chirurgijos akademiją. I. Fonbergas persikėlė į Kijevo universitetą, su savimi išsivežė didžiąją dalį chemijos laboratorijos įrenginių bei medžiagų.
Uždarius Vilniaus universitetą ir Medicinos-chirurgijos akademiją, Lietuva ilgiems metams liko be jokios aukštosios mokyklos. Po kelių nesėkmingų bandymų VU buvo atkurtas tik 1919 m. Jis gavo Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stepono Batoro vardą (SBU), tačiau priklausė Vilniaus kraštą okupavusiai Lenkijai. SBU Matematikos ir gamtos mokslų fakultete veikė Chemijos skyrius, kuriame buvo sukurtos keturios katedros: Neorganinės chemijos (ved. Marianas Hłasko), Organinės chemijos (ved. Kazimežas Sławińskis), Fizikinės chemijos (ved. E. Beckeris) ir Techninės chemijos (ved. Witoldas Kraszewskis). Dauguma šių katedrų dėstytojų ir netgi studentų buvo atvykę iš Lenkijos.
1922 m. įsteigtame Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitete) Matematikos ir gamtos mokslų fakultete veikė pagrindinių chemijos šakų katedros: Neorganinės ir analizinės chemijos (ved. Filypas Butkevičius, o nuo 1934 m. – Petras Juodakis), Organinės chemijos (ved. Antanas Purėnas), Fizikinės chemijos ir elektrochemijos (ved. Vincas Čepinskis, nuo 1936 m. Juozas Matulis). Būtent šios katedros parengė Lietuvos ūkiui reikalingus pirmuosius chemijos specialistus, išugdė profesūrą, dirbusią ir tarpukario, ir pokario okupacijų metais. Šių dienų Lietuvos chemikų pasiekimų šaknys – Vytauto Didžiojo universiteto chemikų darbuose.
1940 m. VDU Matematikos ir gamtos fakultetą perkėlus į Vilniaus universitetą, Chemijos fakultete buvo atkurtos keturios SBU veikusios chemijos katedros. Jos iš buvusio universiteto paveldėjo biblioteką ir laboratorijų įrangą, kurios nemaža dalis buvo sunaikinta ir išgrobstyta per karą.
Po Antrojo pasaulinio karo labai sunkiomis sąlygomis pamažu Lietuvoje susiformavo trys chemijos mokslo ir studijų centrai: Chemijos ir cheminės technologijos institutas (įkurtas 1945 m., 1992–2010 m. – Chemijos institutas, nuo 2010 m. – Fizinių ir technologijos mokslų centras); VU Chemijos fakultetas (nuo 2016 m. – Chemijos ir geomokslų fakultetas) ir Kauno politechnikos institutas (nuo 1990 m. – Kauno technologijos universitetas); Cheminės technologijos fakultetas. Chemijos tyrimai atliekami ir Biotechnologijos institute (nuo 2010 m. – Vilniaus universiteto Biotechnologijos institutas).
Informaciją pateikė Snieguolė Misiūnienė
2022-06-17