Šiais metais sueina lygiai 500 metų, kai Vilniuje buvo išspausdinta pati pirmoji knyga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Ją savo privačioje spaustuvėje išspausdino iš Polocko kilęs Pranciškus Skorina. Nors apie spaustuvininką nėra labai daug informacijos, esami atskiri gyvenimo laikotarpio faktai atskleidžia, kad jis gyveno turiningą ir spalvingų momentų kupiną gyvenimą. Taigi kas buvo ši asmenybė, palikusi vieną ryškiausių pėdsakų Lietuvos spaudos istorijoje ir kurio leistai pirmajai knygai LDK praėjusią savaitę VU bibliotekoje atidaryta paroda?
Tiksli Skorinos gimimo data nėra žinoma, tačiau manoma, kad jis gimė maždaug apie 1470 m., dabartinės Baltarusijos Polocko mieste, pirklio Luko Skorinos šeimoje, besivertusia kailių ir odų prekyba. Pradinį išsilavinimą, spėjama, gavo vietinėje parapijinėje mokykloje, vėliau mokslus tęsė Krokuvos universitete, kuriame studijavo septynis laisvuosius mokslus arba menus* – gramatiką, logiką, retoriką, muziką, aritmetiką, astronomiją ir geometriją. Čia mokslus baigė per trumpiausią įmanomą dvejų metų laikotarpį ir įgijo laisvųjų mokslų bakalauro laipsnį. Vėliau žinių troškimas nuvedė Skoriną į Paduvos universitetą Italijoje, kuriame eksternu įgijo ir medicinos daktaro laipsnį. Tiesa, kad galėtų nemokamai baigti studijas ir apsiginti baigiamąjį darbą (išlaidos egzaminų ceremonijoms sudarė 500 lirų – tais laikais didelę sumą), Skorinai teko prašyti universiteto pagalbos. Profesorių taryba sprendė, ar „didžiai mokytas jaunas žmogus, kilęs iš labai tolimų kraštų, galbūt iš už tūkstančio su viršum mylių“ vertas šios paramos. Kad būtų priimtas sprendimas, buvo vykdomas balsavimas: į raudoną vazą buvo metami rutulėliai su teigiamais balsais, į žalią – su neigiamais. Balsavimo rezultatai lėmė, kad Skorina gavo leidimą egzaminus laikyti „nemokamai, iš Dievo malonės“.
Visgi nors ir įgijęs medicinos laipsnį, Skorina nepasuko gydytojo keliu ir rinkosi naują kryptį – tapo spaustuvininku, knygų vertėju (yra žinoma, kad mokėjo rusėnų, lenkų, čekų, bažnytinę slavų, hebrajų, graikų, lotynų kalbas). Savo švietėjiškas veiklas vykdė Prahoje, kuri buvo gana patogi įgyvendinti leidybinius sumanymus: šalia tokie spaudos centrai kaip Niurnbergas, Augsburgas Vokietijoje ir Venecija Italijoje – miestai, iš kurių galėjo savo naujai kuriamai spaustuvei nesudėtingai gauti reikalingus įrengimus, popierių, šriftus. Spaustuvę įkurti tiek Prahoje, tiek vėliau Vilniuje finansiškai padėjo turtingų ir įtakingų tautiečių, Vilniaus miestiečių, pirklių ir amatininkų parama. Vieni tokių rėmėjų – Vilniaus miesto tarybos narys Bagdonas Onkavičius ir Vilniaus burmistras Jokūbas Babičius.
Savo naujoje spaustuvėje Skorina leisdavo religinio turinio knygas, į kurias žiūrėjo kaip į švietimo priemonę – visose pratarmėse pabrėždavo, kad knygos leidžiamos visuomenei šviesti. Savo leidybinę veiklą jis pradėjo išspausdindamas Psalmyną, kuris, be savo tiesioginės paskirties, paprastai buvo naudojamas kaip pagrindinis skaitymo vadovėlis mokyklose.
Į Vilnių Skorina atvyko apie 1520 m. ir iš viso čia praleido dešimt metų. Savo rėmėjo Jokūbo Babičiaus namuose jis įkūrė spaustuvę, taip pratęsdamas dar Prahoje pradėtą, bet nežinia kodėl tame mieste nutrūkusią, veiklą. Į Vilnių atsivežė spaustuvės reikmenis, reikalingas popieriaus atsargas. Šioje spaustuvėje parengė ir išleido pirmąsias knygas – Mažąją kelionių knygelę ir Apaštalą.
Koks gi buvo gyvenimas Vilniuje? Šiame mieste Skorina sutiko gyvenimo draugę – vedė turtingą Vilniaus magistrato našlę Margaritą ir su ja susilaukė dviejų sūnų (1526 ir 1529). Tačiau ramybę temdė materialiniai sunkumai. Skorina įsivėlė į bylinėjimąsi su žmonos giminaičiais dėl turto. Sumaišties įnešė ir brolio Ivano Skorinos po mirties paliktos skolos. Jo kreditoriai iš Varšuvos ir Poznanės reikalavo, kad Pranciškus jas sumokėtų. Reikalai pakrypo taip, kad kreditoriai net gavo Žygimanto Senojo mandatą, leidusį suimti Pranciškų. 1532 m. suimtas ir įkalintas Poznanės kalėjime, Skorina čia praleido apie 4 mėnesius. Galiausiai iš ten jį išvadavo sūnėnas Romanas, kuris padėjo savo dėdei gauti to paties Žygimanto Senojo išlaisvinančią Pranciškų karališkąją privilegiją, kurioje liudijama apie jo „dorybiškumą, nepaprastą išsimokslinimą medicinos srityje, patyrimą ir meistriškumą...“
Apie tolimesnį Skorinos gyvenimą žinių nedaug. Yra duomenų, kad kurį laiką jis dirbo Vilniaus vyskupo gydytoju ir sekretoriumi, o 1535 m. jis jau gyveno Prahoje ir ketverius metus ėjo gerai apmokamas Ferdinando I karališkojo sodininko pareigas. Šiame mieste Skorina ir gyveno iki mirties (1551).
Leidybinė Skorinos veikla Vilniuje nutrūko dar 1530 m., galimai po Vilniaus gaisro, sunaikinusio didelę miesto dalį, o kartu, galbūt, ir spaustuvę. Šios spaustuvės atkurti jau nebepavyko. Tačiau jos egzistavimas paskatino kitus spaustuvininkus atvykti į Lietuvos sostinę ir plėtoti spaudos amatą. Vilnius tapo mokslininkų, rašytojų, poetų traukos centru.
VU bibliotekoje atidaryta paroda skirta paminėti 500 metų, kai Vilniuje buvo įkurta pirmoji spaustuvė LDK ir išspausdinta pirmoji P. Skorinos knyga. Pranešimų ciklas Vilniaus spaudai 500 metų – parodos pristatymo dalis, skirta apžvelgti Vilniaus spaudos kelią ir supažindinti su senosiomis miesto spaustuvėmis. Paroda P. Smuglevičiaus salėje veiks iki lapkričio 21 d. Daugiau>>
*To meto universitetuose studijos buvo pradedamos nuo septem artes liberales (septynių laisvųjų menų arba mokslų) komplekso su trivium kalbos disciplinomis: gramatika, retorika ir dialektika, taip pat su keturiomis pasaulietiškomis disciplinomis (quadrivium): aritmetika, geometrija, astronomija, muzika.
Tekste remtasi šaltiniais: [1]; [2]; [3].
Parengė Ramunė Gedvilaitė, bendradarbiaujant su dr. Ina Kažuro
2022-09-28