Mykolas Biržiška (1882–1962)
Vilniaus universiteto rektorius, signataras, lietuvių literatūros istorikas
Mykolas Biržiška gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose (dabar – Mažeikių rajonas). Kilęs iš žemaičių bajorų Biržiškų giminės. Tėvai – Antanas ir Elžbieta Biržiškos, broliai – Viktoras ir Vaclovas. Žmona Bronislava Šėmytė-Biržiškienė, dukros – teisininkė, menininkė, keramikė Marija Biržiškaitė Žakevičienė-Žymantienė ir pianistė Ona Biržiškaitė-Barauskienė.
1895 m. M. Biržiška pradėjo mokytis Šiaulių gimnazijoje. 1901 m. įstojo į Maskvos imperatoriškojo universiteto Teisės fakultetą, lankė paskaitas Istorijos ir filologijos fakultete. M. Biržiška priklausė Maskvos lietuvių studentų draugijai, greit tapo vienu iš jos vicepirmininkų. Įsitraukė į socialdemokratinę veiklą, už kurią 1902 m. buvo nuteistas dvejiems metams tremties į Sibirą, bet, paleistas po beveik metų, tęsė studijas. 1903–1904 m. dirbo universiteto Filologijos draugijos Vakarų slavų sekcijos sekretoriumi – sutelkė lietuvių kalbos ir literatūros istoriją tyrinėjusių studentų grupelę, kaupė ir nagrinėjo šios tematikos šaltinius. 1904 m. lenkų ir rusų spaudoje Mykolas Biržiška paskelbė pirmuosius lietuvių literatūros ir kultūros tyrinėjimus, o 1913 m. parengė straipsnius šia tematika žinomai „Granato“ enciklopedijai.
1905–1915 m. M. Biržiška buvo Lietuvos socialdemokratų partijos narys. Bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Darbininkų balsas“, „Echo życia robotniczego na Litwie“, „Gazeta Wilenska“, „Naujoji gadynė“. 1907–1908 m. rengė lietuvių ir lenkų visuomeninės veiklos apžvalgas rusų dienraščiui „Severo-zapadnyj golos“, 1908–1909 m. buvo „Vilniaus žinių“ redakcijos sekretoriumi. 1905–1907 m. revoliucijos metais jis dalyvavo Maskvos studentų ir darbininkų demonstracijose, lankėsi ir Lietuvoje vykusiuose susirinkimuose, mitinguose. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.
1907 m. baigęs universitetą, M. Biržiška įsikūrė Vilniuje. Iš pradžių jis dirbo advokato Tado Vrublevskio padėjėju, o 1909–1915 m. – Vilniaus žemės banke. Bendradarbiavo spaudoje – redagavo savaitraštį „Žarija“, žurnalą „Visuomenė“. 1908–1922 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos nariu ir vicepirmininku. Dirbo mokslo žurnalo „Lietuvių tauta“ redakcijoje, 1917–1922 m. – Vadovėlių komisijoje, pats parengė keletą vadovėlių gimnazijoms.
Pirmojo pasaulinio karo metais M. Biržiška priklausė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetui. 1915–1922 m. vadovavo Vilniaus lietuvių gimnazijai. 1917–1918 m. dirbo laikraščio „Lietuvos aidas“ redakcijoje.
M. Biržiška dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, joje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. M. Sleževičiaus sudarytame Ministrų Kabinete nuo 1918 m. pabaigos iki 1919 m. kovo 12 d. vadovavo Švietimo ministerijai. Nuo 1919 m. spalio 15 d. priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Nepartinių frakcijai.
1919–1922 m. buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininku, Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus krašte. Redagavo lietuvių laikraščius lenkų ir rusų kalbomis. Faktiškai vadovavo Lietuvių mokslo draugijos Aukštiesiems lietuvių mokslo kursams, juose dėstė lietuvių ir lenkų kalbas. 1922 m. M. Biržiška buvo suimtas už lietuvišką veiklą Lenkijos užimtame Vilniuje, netrukus deportuotas į Lietuvą.
Kaune 1922–1930 m. vadovavo „Aušros“ berniukų gimnazijai. Nuo 1922 m. pradėjo dirbti Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete Humanitarinių mokslų fakulteto ordinariniu profesoriumi. 1922 m. ir 1937–1939 m. buvo fakulteto dekanas, 1925–1926 m. – universiteto prorektorius, 1926–1927 m. – rektorius. 1932 m. buvo Vytauto Didžiojo ir 1934 m. Latvijos universitetų garbės daktaras. M. Biržiška buvo Vilniaus vadavimo sąjungos Centro komiteto pirmininkas 1925–1935 m. Nuo 1939 m. dėstė Vilniaus universitete, 1940–1944 m. buvo jo rektoriumi.
M. Biržiška parašė vadovėlius „Lietuvos geografija“ (1918), „Lietuvos istorijos pradžiamokslis“ (1919), „Dainų istorijos vadovėlis“ (iki 1925), parengė lietuvių literatūros ir kultūros istorijos, folkloro tyrinėjimo darbus, senosios literatūros publikacijas, tarp jų: faksimilinį Mikalojaus Daukšos „Postilės“ leidimą (1926), chrestomatiją „Rinktiniai mūsų senovės raštai“ (1927), trečią Liudviko Rėzos „Dainų“ leidimą, su broliu Vaclovu – Simono Daukanto „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1929). Parašė knygas „Mūsų raštų istorija“ (1920), „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“ (1931), „Senasis Vilniaus universitetas“ (1940), atsiminimus „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ (1938) ir kt.Dirbo rengiant „Lietuviškąją enciklopediją“.
1944 m. M. Biržiška su šeima ir broliais pasitraukė į Vakarus. Dėstė Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge (Vokietija), 1949 m. emigravo į JAV, įsikūrė Los Andžele. Su broliu Viktoru parengė Vaclovo Biržiškos biobibliografinį žodyną „Aleksandrynas“ (3 t., 1960–1965).
M. Biržiška mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele (JAV). 2018 m. perlaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
M. Biržiškos vardu yra pavadinta mokykla Vilniuje. Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete yra prof. M. Biržiškos auditorija, o Vytauto Didžiojo universitete – M. Biržiškos skaitykla. Kauno Dainavos rajone yra Biržiškų gatvė. 1995 m. atidengtas paminklas Biržiškoms Viekšniuose. 2007 m. atidarytas M. Biržiškos memorialinis kambarys Signatarų namuose.
Rugpjūčio 24 d. Vilniaus universitetas minėjo Mykolo Biržiškos (1882–1962) 140-ąsias gimimo ir 60-ąsias mirties metines. Baltojoje salėje eksponuojama paroda taip pat yra skiriama M. Biržiškos jubiliejinėms datoms paminėti. Šioje parodoje atsispindi M. Biržiškos gyvenimas ir veikla. Joje galima pamatyti moksleivio 1896 m. rašytus laiškus seneliui. Eksponuojami straipsniai, rašyti studijų Maskvoje metais, dokumentai, liudijantys dalyvavimą Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje, indėlis kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Rodomi darbo Lietuvos, Vilniaus ir Pabaltijo universitetuose dokumentai: nutarimai, kuriuose M. Biržiška paskiriamas dekanu ir rektoriumi, paskaitų tvarkaraščiai, programos ir užrašai, universitetų reguliaminai.
Parodoje eksponuojami M. Biržiškos parengti vadovėliai ir knygos: „Lietuvių dainos“ (1916), „Lietuvos geografija“ (1918), „Mūsų raštų istorija“ (1920), „Lietuvių literatūra Vilniaus universiteto metu“ (1921), „Barono gyvenimas ir raštai“ (1924), „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ (1938), „Vilniaus universitetas 1940–1941 m.“ (1948) ir kt. Parodą papildo ikonografinė medžiaga, kuri iliustruoja M. Biržiškos gyvenimo ir veiklos akimirkas.
Paroda užbaigiama M. Biržiškos dienoraščio paskutiniu įrašu, dukters Marijos prisiminimais apie paskutinę tėvo M. Biržiškos gyvenimo dieną, eksponatais, įamžinančiais M. Biržiškos atminimą.
Parodą parengė Vilniaus universiteto biblioteka. Paroda veiks iki spalio 11 d.
2022-09-28