Italų kalbininkas baltistas Guido Michelini (1951-2020) glaudžiai susijęs su Vilniaus universitetu. Čia apsigynė ir mokslų kandidato, vėliau daktaro disertaciją, čia sutiko savo būsimą žmoną kalbininkę, vertėją Birutę Žindžiūtę Michelini. Birutė dar nebaigusi studijų pradėjo dirbti Vilniaus universiteto bibliotekoje, Rankraščių skyriuje. Glaudžius ryšius su biblioteka abu palaikė ir visus Italijoje pragyventus metus, nuolat čia sugrįždavo nusiteikę padėti, bendradarbiauti. Dabar bibliotekoje yra Guido Michelini rankraščių fondas, kuriame per 180 vertingų dokumentų, rankraščių. Be kitų reikšmingų Lietuvos labui nuveiktų darbų, Birutė ir Guidas daug prisidėjo, kad vertinga kunigo Vinco Mincevičiaus žemėlapių kolekcija atitektų Vilniaus universiteto bibliotekai. Apie neblėstantį ryšį su Lietuva ir biblioteka kalbamės su Birute Michelini.
Kiek metų esate dirbusi Vilniaus universiteto bibliotekoje?
Reiktų paskaičiuoti. Pradėjau dirbti ketvirtame kurse, dar nebaigusi studijų. Kadangi studijavau klasikinę filologiją, buvęs Rankraščių skyriaus vedėjas Vytautas Bogušis mane pasikvietė dirbti į skyrių dėl lotynų kalbos. Pradžioje dirbau pagal valandinį atlyginimą prie Vilniaus medicinos draugijos archyvo, daugiausia prie Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraščio, kuris vėliau buvo publikuotas. Viską reikėjo perrašinėti, nes buvo rašyta ranka. Taigi dirbau nuo ketvirto kurso iki išvažiavimo į Italiją, o išvažiavau 1984 metais. Tai, matyt, išdirbau apie 10 metų.
Kas labiausiai įsiminė iš tų darbo bibliotekoje metų? Vieta, žmonės?
Kiekvieną kartą praeidama M. K. Sarbievijaus kiemeliu pakeliu akis į savo langą, kur sėdėjau dirbdama. Žiūrėjau tiesiai į filologų berželį. Jei langai būdavo atviri, o paskaitą skaitydavo prof. Aleksas Girdenis, norėdama būčiau galėjusi ją konspektuoti sėdėdama už savo rašomojo stalo. Man ta vieta – tarsi šventovė, ir žinoma, labai brangūs žmonės, visos kolegės, kurios ir dabar tebedirba, su kuriomis susitinku. Tai, visų pirma, buvusi Rankraščių skyriaus vadovė Nijolė Šulgienė, su kuria ir dabar nuolat matomės. Anksčiau kaskart grįžusi į Vilnių būtinai aplankydavau rankraštyną. Išvažiuodama į Italiją palikau skyriuje kaktusą, ir kolegės, pagal to kaktuso augimą, išsišakojimus sprendė apie tai, kaip man sekasi Italijoje.
Tai ryšys su biblioteka niekada nenutrūko?
Taip. Jis dar labiau sustiprėjo per Guidą. Jį labai globojo buvęs bibliotekos direktorius J. Tornau, direktoriaus pavaduotojas Stravinskas, vėliau – buvusi ir dabartinė Vilniaus universiteto bibliotekos direktorės Birutė Butkevičienė ir Irena Krivienė. Biblioteka Guidui visada buvo atraminis taškas, jis nuolat lankėsi skaityklose, ten dirbo, paskui prasidėjo intensyvūs knygų mainai, jis daug siųsdavo bibliotekai ir biblioteka siųsdavo jam į Italiją. O per mane tas ryšys dar labiau sustiprėjo ir tęsėsi visą laiką.
O kaip Jūs susiję su kunigu Vincu Mincevičiumi?
V. Mincevičius man buvo artimiausias žmogus Italijoje, su kuriuo susipažinau per Guidą. Kaip tik rugsėjo mėnesį rengėme Italijos Lietuvių bendruomenės suvažiavimą, skirtą Mincevičiui paminėti. Jame dalyvavo ir VU bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė, perskaičiusi įdomų pranešimą apie V. Mincevičiaus dokumentinį paveldą ir kitus išeivijos lietuvių archyvus VU bibliotekoje. V. Mincevičius buvo Italijos lietuvių bendruomenės įkūrėjas. Minėjome draugijos 70-metį. Ji įkurta 1952 metais. V. Mincevičius į Italiją mokytis atvyko 1934 metais. Po karo jis nebesirengė grįžti į sovietinę Lietuvą, liko, baigė kunigystės mokslus ir buvo labai aktyvus kovotojas už Lietuvos laisvę, lietuvybės puoselėtojas. Jis leido ELTA spaudos biuletenį italų kalba, pats jį redagavo, rinko informaciją, supažindino italus su tikrąja situacija Lietuvoje, vertė „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką”. Jis taip pat kolekcionavo žemėlapius ir senąsias knygas.
Žemėlapis iš V. Mincevičiaus kolekcijos, saugomos VU bibliotekoje.
Kaip susipažinote?
Guidas su juo susipažino atsitiktinai. V. Mincevičius dažnai atvykdavo į Parmos provincijoje esantį Bardi miestelį, kuriame ir surengėme Lietuvių bendruomenės suvažiavimą rugsėjį. Bardi yra apie 60 km nuo Parmos, Apeninuose. Tame miestelyje gimė kardinolas Antonio Samore, kuris 1932–1938 metais dirbo ir gyveno Kaune kaip Šventojo Sosto atstovas. Jis tada susipažino su Lietuva ir grįžęs į Italiją toliau dirbo diplomatinėje srityje, buvo labai įtakingas. Savo sekretoriumi pasirinko V. Mincevičių, o Mincevičius jo remiamas galėjo daug nuveikti Lietuvos labui. Jo laikais atidaryta Lietuvių koplyčia Romoje. Kai pirmą kartą Guidas mane nusivežė į Bardi, buvau apstulbinta. Dabar jau Italijoje yra daugiau lietuviškumo, vien gatvių pavadintų Via Lituania gal kokia dešimtis. Bet anuomet, sovietmečiu, buvo tarsi stebuklas pamatyti lietuvišką kryžių, koplytstulpį, įeiti į parapijos namų konferencijų salę, pavadintą Sala Lituania, visą išpuoštą lietuviškų motyvų freskomis. Ir visa tai Mincevičiau dėka. Kardinolas buvo labai prisirišęs prie savo gimtosios vietos, ten nuolat grįždavo vasaromis, įsteigė senelių prieglaudą, jaunimo, parapijos namus. O Mincevičius vis ieškodavo progos ką nors lietuviško ten pribarstyti.
Guido tėvas dirbo telefonų meistru ir važinėdamas po provinciją, kartą ten užsuko. Tai buvo maždaug 1976 metais, kai Guidas grįžo iš savo pirmosios stažuotės Lietuvoje. Tėvas dirbdamas apsistodavo senelių prieglaudoje, kur ir Samorea su Mincevičiumi turėjo savo kambarius. Sužinojęs, kad Mincevičius yra lietuvis, jis pasigyrė, kad sūnus moka lietuvių kalbą. Mincevičius pakvietė Guidą kuo greičiau atvažiuoti, susipažino, ėmė jį globoti. Tais laikais italui nuvykti į Lietuvą buvo retenybė. Vilnius buvo uždaras miestas, o ir Guidui tai nelengvai pavyko. Kai Mincevičius sužinojo, kad Guidas ir mane atsiveža, jis mane priėmė kaip dukrą. Todėl jo netektis man buvo labai skaudi. Jis, kaip ir Guidas, mirė labai staigiai.
O koks buvo jo kolekcijos kelias į Lietuvą?
1992 metais gegužės mėnesį Guidas buvo Lietuvoje ir jau kalbėjosi dėl kolekcijos perdavimo Lietuvai. Ir pats Mincevičius planavo grįžti, bet jau nebespėjo. Jo svajonė buvo perduoti kolekciją Lietuvai. Žinodamas Guido ryšius su biblioteka ir universitetu, jis prašė jo išsiaiškinti perdavimo sąlygas. Išvakarėse dar su juo kalbėjau, perdaviau iš Guido gautą informaciją. Pamenu, kad jis kiek nusivylė, kad biblioteka daug ką jau turi. O iš ryto sužinojau, kad jo jau nebėra. Mincevičius savo valios raštu nepatvirtino, todėl kiek užtruko kol pavyko tą kolekciją perduoti bibliotekai. Bet viskas baigėsi sėkmingai.
Kaip nusprendėte Guido rankraščius, archyvą atiduoti VU bibliotekai? Ar jis pats taip norėjo?
Bendravome su buvusia vedėja Nijole Šulgiene ir manau, kad ji labiausiai paskatino. Skatinau ir aš. Tą fondą pradėjo rinkti pats Guidas, papildydavau ir aš. Jame daug korespondencijos, po to ranka rašytų dokumentų vis mažėjo. Dokumentus atidavėme per kelis kartus, pradėjo pats Guidas. Vėliau aš papildžiau, perdaviau laiškus, korespondenciją su žmonėmis iš Lietuvos: su kalbininkais, rašytojais, tokiais kaip J. Marcinkevičius, E. Mieželaitis, M. Martinaitis. Visi laiškai rašyti ranka. Deja, knygos dabar nuvertėjo, kam nors palikti sukauptą turtingą biblioteką jau tapo problema. O rankraščiai, žymių žmonių ranka rašyti tekstai, laiškai yra vertingi, įdomūs.
Fotogr.: Birutė ir Guidas Michelini (asmeninio archyvo nuotr.).
Kalbino Nijolė Bulotaitė
2022-12-29