Vilniaus universiteto bibliotekoje Vokietijos ir Lietuvos prezidentai Frankas-Walteris Steinmeieris ir Gitanas Nausėda atidarė parodą „Curriculum Vilnae“, skirtą Vilniaus 700 metų sukakčiai paminėti. Vokietijos prezidento apsilankymo proga parodoje eksponuojami trys Gedimino laiškai, atvežti iš Vokietijos slaptojo Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyvo. Tai – trijų į Vokietiją siųstų laiškų nuorašai viename lape, vadinamasis Liubeko transumptas. Ta proga kalbiname istoriką profesorių Alfredą Bumblauską ir norime sužinoti, kuo tie laiškai ypatingi, kuo skiriasi nuo Rygos nuorašo, kurį galima pamatyti Gedimino pilyje, kam ir kodėl jie rašyti.
Kuo šie laiškai skiriasi nuo kitų, kuriuos jau esame matę?
Mūsų visuomenė jau matė Rygoje saugomą Gedimino laiškų nuorašą. Tai, pagal Stepheno Rowello skaičiavimą, antrasis laiškas. Jis labai svarbus, nes dabar minimas Vilniaus 700-metis paremtas šio laiško data – 1323 m. sausio 25-oji. Laiškas adresuotas Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno miestiečiams.
O dabar turime progą pamatyti 3, 4 ir 5 laiškų (pagal Rowello skaičiavimą) nuorašą arba transumptą, atliktą Liubeko miesto notaro Jono iš Brėmeno. Visi trys laiškai yra surašyti Vilniuje gegužės 26 d. Skiriasi tik adresatai – trečiasis skirtas Saksonijos „pamokslininkų ordinui“ (t. y. dominikonams), ketvirtasis labai panašus į minėtą antrąjį, tik šiek tiek skiriasi miestų sąrašas (čia minimi Liubekas, Rostokas, Štralzundas, Greifsvaldas, Ščecinas ir Gotlandas), o penktasis skirtas Saksonijos „Mažiesiems broliams“ (t. y. pranciškonams).
Notaras, atlikęs trijų laiškų nuorašą, priduria ir Gedimino majestotinio antspaudo aprašymą. Antspaudas esąs vaškinis, jo viduryje – plaukuoto vyro, sėdinčio soste, laikančio dešinėje rankoje karūną, kairėje – skeptrą, atvaizdas. Aplink jį užrašas – Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas – S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR RUTKENOR REG.
Tuos laiškus jau XVIII-XIX a. įvedė vokiečių istorikai, taigi, jie buvo žinomi jau mūsų Teodorui Narbutui, o iš jo ir visiems kitiems.
Kaip buvo rašomi tie laiškai? Kokias kalbas mokėjo pats Gediminas?
Sunku pasakyti. Jo žmona buvo stačiatikė, tai tikrai suprato savo valdinių kalbą. Turėjo suprasti ir vokiečių kalbą, nors yra suvertęs kaltę vertėjui dėl kaltinimo, kodėl neapsikrikštijo. Abejoju, ar mokėjo lotynų kalbą, nors visi laiškai parašyti lotyniškai. Bet žinome, kad Gediminui talkino broliai pranciškonai ir dominikonai, aišku, kad atvykę iš Rygos. Be to, žinome, kad Gediminas dirbo su vertėju Henekenu, kuris vertė Gedimino žodžius į vokiečių kalbą vienuoliams, o šie jau rašė tekstą lotyniškai.
Kokie didžiausi Gedimino nuopelnai Lietuvai ir Vilniui?
Dinastiją vis dėlto vadiname jo vardu, nors yra aiškūs jo pirmtakai – tėvas Butvydas, kuris valdė su broliu Butigeidžiu, taip pat Gedimino brolis Vytenis. Dvi kartos, bet dinastijos vardas atiteko jam. Tiesa, tėvas ir dėdė valdė labai trumpai, Vytenis valdė ilgiau, bet vis dėlto dinastija buvo pavadinta Gedimino vardu. Gediminas turėjo ypatingą strateginį talentą, o tie laiškai – netikėtumas, unikumas. Retai kurie pasaulio miestai ar besikurianti valstybė turi tokią aiškią, sklandžią programą, skelbiamą kitoms valstybėms ir miestams. Matome dideles Gedimino pastangas, ypač užsienio politikoje. Gedimino dukra Aldona nutekinama į Lenkiją už būsimojo Lenkijos karaliaus Kazimiero. Kita dukra – Elžbieta Danutė – už Mazovijos kunigaikščio Vaclovo. Gediminas iš karto suvokia Mazovijos reikšmę, jau laiškuose nurodydamas, kad per ją galima saugiai atvykti į Lietuvą. Tai – didžiulis proveržis. Kartu manoma, kad Gediminas jau buvo įkėlęs koją į Kijevą, jį valdė. Tai reiškia, kad būtent Gediminas pradėjo kurti pamatus Algirdo imperijai. Taigi Gediminaičių dinastijos vardas nėra atsitiktinis, jis nukeliauja iki pat Žygimanto Augusto.
O jei tie laiškai nebūtų buvę parašyti?
Matyt, viskas būtų vykę daug lėčiau, nors sunku įvertinti jų poveikį. Nežinome, kaip reagavo juos gavę miestai, nes laiškai buvo ordino naikinami, deginami, nors adresatai žinomi. Per adresatus buvo suformuluotas klausimas, kad Gediminas gali krikštytis, nors nepasikrikštijo.
O ką matome valstybės viduje? Vilniuje jau buvo rusėnų priemiestis, o štai vokiečių priemiestis, tuo pačiu vardu pavadinta išlikusi gatvė yra ant trakto, vedančio į Žaliąjį tiltą, skirtą Rygai. Neatmestina, kad jis ir pradėjo kurtis prie Gedimino. Juo labiau, kad ir pats Gediminas mini, kad Vilniaus tvarką jis kurs pagal Rygos pavyzdį. O svarbiausia, jei tie laiškai nebūtų parašyti, nebūtume turėję tokios skaidrios, iškilios valstybės idėjos ir valdovo. Kažkuriuo momentu vis tiek turėtume atsiverti vakarams, nes negalėjome išlikti kultūrinėje izoliacijoje. Laiškai parodė, kad turime išmintingą valdovą ir valstybės strateginę programą, kurią turėjo realizuoti jo vaikai Algirdas ir Kęstutis bei anūkai Jogaila ir Vytautas. Darius Kuolys atkreipė dėmesį: sausio 25-osios laiške Gediminas sako, kad žinią apie būsimą krikštą jis siunčiąs „tiek esantiems, tiek nesantiems, tiek būsimiesiems“ („tam presentibus, absentibus quam futuris“). Taigi – ir ateities kartoms, taigi – ir mums. Gedimino žodžiai skamba didingai ir prasmingai.
Gedimino laiškai eksponuojami VU bibliotekoje, parodoje „Curriculum Vilnae“. Daugiau informacijos rasite čia.
Kalbino Nijolė Bulotaitė
2023-06-05