Lietuvos totoriai – tai išeiviai iš Aukso ordos ir Krymo chanato, imigravę į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę XIV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje.
Lietuvos totorių apeigos, tradicinės religinės ir kalendorinės šventės per šimtmečius keitėsi, kartais glaudžiai suaugdamos su vietos tradicijomis. Tačiau išsaugotos religijos – islamo – dėka Lietuvos totoriai savo apeigose išlaikė tiurkų tautų papročių ir tradicijų elementus. Labiausiai paplitusias ir gerai išlikusias tris svarbiausias žmogaus gyvenimo akimirkas: gimimą, vedybas bei mirtį lydintys apeigų papročiai Lietuvos totorių yra saviti, kitokie negu vietinių gyventojų, taip pat juose yra tam tikrų šamanizmo (senosios tiurkų religijos) liekanų, neapsieita ir be vietinės, krikščioniškos įtakos.
Laidojimo apeiga (džanaza) – viena iš konservatyvių Lietuvos totorių apeigų. Laidojimo apeigas sudaro šios dalys: pasirengimas prieš mirtį, mirusiojo apiprausimas, įvyniojimas į drobulę, mirusiojo išnešimas, laidotuvių malda "džanaza-namaz", laidotuvės, gedulas, gedulingi pietūs, kapo lankymas.
Vienas iš išlikusios tradicijos elementų, kai po mirusiojo drobe dedamas nedidelis popieriaus ritinys su maldomis. Toks ritinys, vadinamas dalavary arba dvalary. Dalavarai (arab. du‘a + tur. dgs. afiksas – lar) – maldos. Kai kur buvo manoma, kad „toks ritinys priklauso vyresniojo amžiaus velioniui, jį gauti gali tik žmogus be nuodėmių, o senesnieji turi nedaug progų nusidėti“ (Kričinskis 1993, 208).
VU bibliotekai padovanotas ritinys – dalavaras. Nuotr. aut. Donatas Jarutis.
Tokį ritinį senoliai užsakydavo imamui arba muedzinui (šaukiantis maldai), ruošdami „kapų kraitį“. Todėl, kad tokie ritiniai kartu su palaikais keliaudavo į kapą, jų išliko nedaug. Pavyzdžiui, išleistame 2005 m. Kataloge (Каталог 2005, 84, 107) aprašyti du dalavarai, saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Įdomu, kad vienas iš jų surašytas XIX a. pradžioje perrašytame Amurato Sobolevskio chamaile (maldaknygėje): „u pravuju ruku dac mejjitu ta du‘a’i i od pitalnikov heta du‘a’i“ (mirusiajam į dešinę ranką įdėti tą maldą, ta malda yra nuo kvotėjų). Buvo tikima, kad skirtą akimirką mirusįjį aplanko angelai – Nakiras ir Munkiras, o įdėti mirusiajam į drobulę dalavarai turi padėti jam tinkamai atsakyti į užduodamus dviejų tamsos angelų klausimus.
2023 m. spalio mėnesį Dusetų (Zarasų raj.) miestelio gyventojas Romualdas Pučekas iš totorių nupirktame name aptiko minėtus du ritinius – dalavarus. R. Pučekas radinį perdavė Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriui (F98-483).
Pirmas 99 cm ritinys, suklijuotas iš trijų juostelių po 33 cm., be galo (paskutinė juostelė 26,5 cm), parašytas violetiniu rašalu. Ritinio turinį sudaro Korano 112, 113, 114, 2 (3–5)[1], 39 (53), 2 (163), 2 (255), 112, 1, 2 (1–4), 40 (59), 22 (7) suros ir užbaigia tekėjimo išpažinties malda.
Antras 152 cm ritinys, suklijuotas iš penkių juostelių po 28 cm (pirma be pradžios – 22 cm) ir paskutinė 6 juostelė 18 cm., parašytas juodu rašalu. Ritinio turinį sudaro Korano 1, 2 (163), 2 (255), 33 (56) surų, maldos Rabbena pradžios ir kitų maldų.
VU bibliotekai padovanotas ritinys – dalavaras. Nuotr. aut. Donatas Jarutis.
Ritinius galima datuoti XX a. antrajai pusei. Tai dar kartą patvirtina Lietuvos totorių tradicijos unikalumą ir gyvybiškumą.
- Kričinskis Stanislovas. Lietuvos totoriai. Iš lenkų kalbos vertė T. Bairašauskaitė. Vilnius 1993.
- Мишкинене Галина, Намавичюте Сигита, Покровская Екатерина. Каталог арабскоалфавитных рукописей литовских татар. Вильнюс 2005.
[1] Skliaustuose nurodytas suros ajatas (eilutė).
Galina Miškinienė
2024-01-08