Balandžio 22 d. 15 val. VU bibliotekos Baltojoje salėje vyks knygos apie Lietuvos kalbininką, humanitarinių mokslų daktarą Joną Zemvaldį Balkevičių, pristatymas. VU bibliotekos Mažojoje ekspozicijoje XXI-XXII bus atidaryta jam skirta paroda (veiks iki 2024 m. birželio 3 d.).
Jonas Zemvaldis Balkevičius ‒ baltų kalbų tyrėjas, pedagogas, ilgametis Filologijos fakulteto prodekanas ir dekanas. Lietuvos latvio Petro Balkevičiaus ir iš Latvijos Vidžemės kilusios Annos Klinklavos-Balkevičienės jauniausias sūnus Jonas Zemvaldas namie nuo mažens kalbėjo gimtąja latvių kalba, o netrukus antra gimtąja jam tapo už namų sienų Pandėlyje skambanti lietuvių kalba. Abi jas Jonas Balkevičius vienodai mylėjo ir galbūt dėl to ryžosi pasukti kalbininko keliu ‒ tapo ne tik įžvalgiu lietuvių kalbos sintaksės tyrėju, lietuvių kalbos kultūros puoselėtoju, bet ir vienu žymiausių Lietuvos latvistų.
Jono Balkevičiaus jaunystė sutapo su permainingais Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikais: 1941 m. baigęs Kauno IV gimnaziją, įstojo į Kauno mokytojų seminariją, po metų gavęs pradinių klasių mokytojo diplomą kurį laiką dirbo Neretoje (Latvija) ir Alizavoje, 1944 m. pradėjo lituanistikos studijas Kauno universitete ir studijuodamas mokytojavo Kauno IX berniukų gimnazijoje, po studijų 1949 m. buvo paskirtas Kauno pedagoginės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, čia dirbo iki 1956/57 mokslo metų pabaigos, o nuo 1957-ųjų rugsėjo tapo Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros aspirantu, šių dienų terminais tariant, pasinėrė į doktorantūros studijas.
Daug jėgų ir laiko atiduodamas mėgstamam dėstytojo ir administraciniam darbui, Jonas Balkevičius spėjo paskelbti dvi svarbias lietuvių kalbos sintaksės studijas ‒ „Dabartinės lietuvių kalbos sintaksę“ (1963), kuri daugiau kaip dvidešimt metų buvo pagrindinis šios disciplinos vadovėlis aukštosiose mokyklose, ir „Lietuvių kalbos predikatinių konstrukcijų sintaksę“ (1998), apibendrinusią modernesniais metodais grindžiamus sakinių sandaros tyrimus. Taip pat jis daug nusipelnė gretinamajai latvių ir lietuvių leksikografijai: redagavo Apolonijos Buojatės ir Valterio Subatnieko „Lietuvių-latvių kalbų žodyną“ (1964) ir parašė jam „Trumpą lietuvių kalbos gramatiką“, kuri buvo pirmoji ir vienintelė latviškai parašyta lietuvių kalbos gramatika. Pirmas baltų leksikografijoje buvo ir jo kartu su Jonu Kabelka parengtas „Latvių-lietuvių kalbų žodynas“ (1977), o visą Balkevičiaus, kaip žodynininko, veiklą apvainikavo kartu su Laimute Baluode ir Valteriu Subatnieku atnaujintas ir papildytas didelis (apie 60 000 žodžių) „Lietuvių-latvių žodynas“, 1995 m. išleistas Rygoje.
Kalbos kultūros baruose Balkevičius daugiausia pasižymėjo kaip organizatorius. Jo iniciatyva 1967 m. prie Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos buvo įsteigta Lietuvių kalbos sekcija, kuri buvo prieškariu veikusios, bet sovietmečio sąlygomis neįmanomos atkurti Lietuvos kalbos draugijos pakaitas. Sekcija garsėjo universiteto Mažojoje auloje kas mėnesį vykdavusiais lituanistiniais pirmadieniais, per kuriuos būdavo aptariami įvairūs bendrinės kalbos vartosenos dalykai. Per televiziją nuo 1977-ųjų pradėtos transliuoti didelio populiarumo sulaukusios „Mūsų kalbos“ laidos irgi atsirado Balkevičiaus diplomatinių gebėjimų dėka. Jo sumanymas buvo ir nuo 1990-ųjų kurį laiką per Lietuvos televiziją transliuota laida „Šnekasi baltai ‒ Runājas balti“, skirta latvių kalbai ir kultūrai pažinti.
Filologijos fakulteto istorijoje Jonas Balkevičius liko kaip visų mylimas ir nepamirštamas Dekanas (1979‒1984), prieš tai net vienuolika metų be pertraukos prodekanu išbuvęs talentingas pedagogas, puikus oratorius, netikėčiausių idėjų kupinas vizionierius, kurio išmonė ir neišsenkama energija lėmė, kad atsirado spalvingos fakulteto šventės, o jo vestibiulius, auditorijas, skaityklas ir koridorius papuošė žymių mūsų menininkų sukurti kūriniai.
Universiteto istorijai jis svarbus kaip visą Vilnių ir Lietuvą išjudinusios didžiosios Universiteto 400 metų jubiliejaus šventės daugelio renginių sumanytojas. Tada pelnyta nepamainomo ceremonmeisterio šlovė ir vėliau jam nešykštėjo darbo: rengė Universiteto 410-ųjų ir 415-ųjų metinių minėjimo scenarijus, rikiavo garbės daktaro vardo suteikimo užsienio mokslininkams iškilmių eigą (dabar jau prigijusią ir nusigludinusią), planavo nemažai įvairių mažesnių iškilmingų universiteto renginių.
O Vilniui liko Jono Balkevičiaus sugalvotas Saulėtekio miestelio pavadinimas.
Informaciją parengė doc. dr. Regina Venckutė
2024-04-18