Grafikos kabineto kuratorė Viktorija Rybakova spalio mėnesį dvi savaites praleido Niujorke, kur skaitė paskaitą apie Lietuvos menininkų knygas Vilniaus universiteto bibliotekos fonduose ir lankėsi net šešiose šio miesto bibliotekose. Nutarėme ją pakalbinti plačiau apie pranešimo temą ir įspūdžius iš susitikimų.
Jūsų interesų sritis – menininkų kuriamos knygos. Ar toks ir buvo kelionės į Niujorką tikslas?
Tikslas buvo surinkti medžiagą straipsniui parašyti. Norėjau suprasti, kaip skirtingose šalyse žiūrima į menininkų knygas ir jų kolekcionavimą, ką skirtingos bibliotekos ir institucijos priskiria prie tokių knygų. Menininkų knygos nėra nauja sritis, bet Lietuvoje ji nėra sulaukusi daugiau dėmesio – čia neturime monografijų, nėra detalesnių tyrimų.
Ar Jums betyrinėjant, apibrėžimas, suvokimas apie tokias knygas keitėsi?
Taip, keitėsi, todėl buvo labai įdomu pasikalbėti su bibliotekų kolekcijų kuratoriais ir sužinoti, kaip jie kolekcionuoja, į ką atkreipia dėmesį įsigydami knygas savo kolekcijoms. Kalbantis su bibliotekininku iš Metropoliteno muziejaus Watsono bibliotekos, sužinojau, kad čia renkamos inovatyvios, originalios knygos. Šiuolaikinių menininkų knygų leidžiama labai daug, tame sraute nesudėtinga pasimesti. Bibliotekos kviečiasi menininkus kurti projektus su jų fonduose esančiomis knygomis, bendrauti, bendradarbiauti su įvairių, net labai siaurų sričių jose dirbančiais specialistais, kurti iš to naujus meno kūrinius. Pavyzdžiui, menininkė Tabea Nixdorff Čikagos istorijos muziejaus archyve tyrinėjo Agnes Nestor, dirbusios viename Čikagos fabrike, dienoraštį ir lygino save su ja, vedė savo dienoraštį ir sukūrė knygą. Garsi Niujorko menininkė Tauba Auerbach eksperimentuoja su popieriaus konstrukcija, jungia mokslinius tyrimus su vizualiais menais, daug dirba su spauda. Jos knygą MoMa muziejuje galima pamatyti tik vitrinoje, o Metropoliteno muziejuje galima liesti, vartyti. Įdomus ir skirtingas bibliotekų požiūris į menininkų knygų prieinamumą, nes tai vienetinės knygos, kurioms reikia specialios priežiūros.
Iš kairės: Tabea Nixdorff ir Tauba Auerbach menininkų knygos
Kuo ypatingos amerikiečių menininkų knygos? Ar skiriasi nuo Europos?
Šiandien jau labai didelio skirtumo nėra, visur menininkai eksperimentuoja, nori sukurti kažką naujo. JAV menininkų knygų pradžia asocijuojama su konceptualaus meno atsiradimu, o Europoje labiau su konkrečiosios poezijos pradžia, XX a. ir pirmomis iliustruotomis knygomis. Menininko knygos sąvoka labai keičiasi, kai kas mano, kad tai turi būti vienetinis meno objektas.
Kaip Jūs apibūdintumėte menininko knygą?
Tai knyga, kurią paėmus į rankas jauti, kad tai meno objektas. Tai gali būti gražiai išleista bibliofilinė knyga, inovatyvus produktų katalogas, vienetinė menininko knyga, kurią jis visą padarė savo rankomis. Nereikėtų jos įsprausti į griežtus rėmus, nes menas yra nesuvaldomas.
Andy Warhol menininko knyga
Center for Book Arts (liet. Knygos meno centras) perskaitėte pranešimą apie Lietuvos menininkų knygas. Ar buvo kokių klausimų?
Į mano paskaitą atėjo keletas menininkų, bibliotekininkų, lietuvių bendruomenės atstovų, grafikos dizainerių. Centras, kuriame skaičiau paskaitą, turi visas priemones menininkų knygoms kurti. Paskaita vyko toje vietoje, kur yra dirbtuvės: nuo knygos kūrimo organiškai perėjome į knygos skaitymą. Klausimų sulaukiau įvairių. Norėjo daugiau sužinoti apie Lietuvą, apie mūsų turimas kolekcijas. Vienas įdomesnių klausimų buvo, ar lietuvių menininkų knygų leidyboje atsispindėjo politinė rezistencija, prašė pateikti pavyzdžių. Savo paskaitoje stengiausi kažkiek atspindėti menininkų knygų leidybos santykį su politiniais įvykiais Lietuvoje. Manau, kad kai kurios knygos iš Vilniaus universiteto bibliotekos kolekcijos liudija, kad tai buvo politinės rezistencijos forma: Vinco Kisarausko, Saulės Kisarauskienės iliustruotos knygos. Buvęs bibliotekos direktorius Jurgis Tornau yra pavadinęs juos meno disidentais, kuriuos priglaudė VU biblioteka. Prisiminiau ir visą Genučio Procutos knygų siuntimo akciją, kai per knygas buvo priešinamasi izoliacijai ir sovietinei okupacijai, taip pat jo man papasakotą istoriją apie sovietmečiu išleistą tuo metu uždraustą Česlavo Milošo knygą, kurios viršelyje buvo atspaustas Lenino portretas, įvadinis straipsnis apie komunizmą, o toliau – visa Č. Milošo knyga. Kažkuria prasme tokį leidinį galima laikyti konceptualia menininko knyga.
Iš kairės: Viktorija Rybakova, David Solo, Michelle Loh, Arthur Zegelbone
Minėjote, jog lankėtės MoMa archyvuose susipažinti su iš Lietuvos kilusio dailininko Mstislavo Dobužinskio iliustruotomis knygomis. Kuo įdomi Jūsų matyta šio dailininko kolekcija?
Knygas turėjo MoMa – Modernaus meno centras Niujorke. Jos muziejui atiteko iš privačios kolekcijos. Lietuvoje jis mažiau žinomas kaip iliustratorius, daugiau kaip scenografas. Bet jis dėstė Kauno meno mokykloje ir mokė pirmuosius Lietuvos grafikus, kurie pradėjo leisti pirmąsias bibliofilines dailininkų knygas. Man buvo įdomi ta jungtis. M. Dobužinskis daug bendravo su rusų avangardistais ir patyrė jų įtaką, kuri gal tiesiogiai daugiau Lietuvoje ir nepasireiškė. Buvo įdomu pamatyti ankstyvąjį jo knygų iliustravimo periodą (žr. iliustr. kairėje).
Kiek JAV menininkams, kolekcininkams žinoma, pažįstama Lietuva ir jos menas?
Menkai žinomas ir pažįstamas. Mūsų šalis nėra didelė, nėra daug archyvų. Mano tikslas ir buvo pristatyti Lietuvą ir parodyti, kad čia taip pat buvo ir yra leidžiamos menininkų knygos, kad turime archyvų, kuriuos galima tyrinėti. Buvo nemažai susidomėjimo ir tikiuosi, kad atvyks pas mus bibliotekininkai susipažinti, patyrinėti mūsų menininkų knygų.
JAV daugiau domimasi ir žinoma apie rusų avangardistų menininkų knygas. Yra tokia klišė, kad Lietuva matoma kaip okupuota Rusijos šalis, neturėjusi savo identiteto, o tai nėra tiesa, nes ir okupacijos metais buvo ieškoma meninės išraiškos būdų, mes vystėme savo kultūrą. Kitas dalykas, kad menininkų knygas ne visada galima priskirti prie regioninių kultūrinių reiškinių, jos labiau universalios.
Ką naujo sužinojote apie knygų kolekcionavimo ir saugojimo būdus?
Buvo įdomu sužinoti, kaip ir ką kolekcionuoja skirtingos institucijos. Pavyzdžiui, MoMa kolekcionuoja tik tų menininkų knygas, kurių darbus turi muziejaus kolekcijose, atskirai nekolekcionuoja menininkų knygų, neturi tokio intereso. Bibliotekos žiūri į jas kaip į skirtingą žanrą. Metropoliteno muziejus ieško inovatyvumo, nebūtinai juos domina tik žymių menininkų knygos. Dažnai pasirinkimas yra subjektyvus, renkasi kuratoriai, daug knygų yra dovanojama. Centre for Book Arts, kur skaičiau paskaitą , turi nedaug ankstyvųjų menininkų knygų, yra sukaupę pradedant nuo 60-ųjų – 70-ųjų metų daugiausia amerikiečių menininkų knygų. Turi daug knygų, pagamintų jų centre, kurį ir įkūrė menininkas. Šiek tiek knygų įsigiję, bet jų biudžetas nedidelis.
Kaip jautėtės Niujorke?
Man padarė įspūdį, kad žmonės buvo labai atviri ir rasdavo man laiko. Turėjau ir pažįstamų, kurie padėjo man susisiekti su reikiamais žmonėmis. Kultūros atašė man taip ir sakė, kad Niujorke labai didelis tempas, ir jei žmonės tau į laišką neatsakė šiandien, tai greičiausiai nebeatsakys. Atvykusi visiems rašiau laiškus, man padėjo knygų kultūros diplomatas Arthur Zegelbone ir kolekcininkas Dave Solo, kuris aprodė ir savo knygų kolekciją. David domisi ir kolekcionuoja fotografiją, prieš kiek laiko pardavė savo kolekciją ir dabar kolekcionuoja fotopoezijos knygas. Tai labai nišinė sritis, kai esė arba poezija leidžiama su nuotraukomis, kur tekstai ir nuotraukos yra meno kūriniai, susijungia ir vienas kitą papildo.
Tikrai daug pamačiau ir aplankiau, savo planą įvykdžiau. Nors ne viską galėjau numatyti iš anksto, pavyko susitikti su mane dominančiais žmonėmis.
Viktorija Rybakova ir Jared Ash (Watson Metropolitan Museum, Florence and Herbert Irving Musuem Librarian Collection Development), Center for Book Arts (2 nuotr.).
Kalbino Nijolė Bulotaitė
2024-11-14