2025 metai yra ypatingi Lietuvos kultūrai. Jie skirti žymiausiam Lietuvos Baroko poetui, Vilniaus akademijos auklėtiniui Motiejui Kazimierui Sarbievijui (1595-1640), savo kūryba išgarsinusiam Lietuvos vardą visoje Europoje.
XVII–XVIII a. Lietuvos provincijos jėzuito lotyniški eilėraščiai darė įtaką įvairių kraštų poetų eilėdarai. Vilniaus akademijos retorikos bei poetikos studentai kelis šimtmečius laikė jį populiariu mėgdžiojimo ir poetinių imitacijų šaltiniu. Be to, dažnas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės proginės literatūros autorius, siekdamas didesnio meninio įspūdžio, pasisemdavo įkvėpimo iš Sarbievijaus poezijos. Kita vertus, Sarbievijaus kūriniai nebuvo vien tik profesionalių poetų nuosavybė. Jo vardas buvo žinomas kiekvienam išsilavinusiam žmogui, nepriklausomai nuo veiklos srities ar profesijos.
Kaip giliai Sarmatų Horacijus buvo įsitvirtinęs tuometinėje kultūroje, gali paliudyti karininko Jano Mykolo Kampenhauzeno (apie 1680–1742 m.) veikalas „Iečių ir aksčių pagyrimas“ (Chwała y apologia kopiy y pik. Kalisz, 1737), neseniai atrastas VU bibliotekos fonduose ir priklausęs Supraslės bazilijonų vienuolynui (šifras: IV 39998).
Janas Mykolas Kampenhauzenas gimė Rygoje, švedų karininko, Rygos komendanto šeimoje. Dalyvaudamas Šiaurės karo mūšiuose, pateko į nelaisvę. Nors galėjęs grįžti į Livoniją, tačiau švedų belaisvis pasirinko likti Abiejų Tautų Respublikoje, tarnauti jos kariuomenėje. 1710 m. susikūręs šeimą Janas Mykolas perėjo į katalikų Bažnyčią.
Švedų kilmės karininkas daug nusipelnė Abiejų Tautų Respublikai eidamas įvairias administracines ir karines pareigas bei dalyvaudamas politiniame gyvenime. Dirbo Lvivo ir Podolės Kameneco komendantu, o karinę karjerą baigė eidamas generolo majoro pareigas. Be to, Kampenhauzenas pasižymėjo kaip karybos teoretikas, jo raštai prilygo XVIII a. pirmos pusės Europos karybos rašytojų veikalams. Visus savo darbus Janas Mykolas rašė lenkų kalba.
Knygoje „Iečių ir aksčių pagyrimas“ Kampenhauzenas pasisakė už baltųjų ginklų naudojimą kariuomenėje. Epiloge jis paminėjo, kad imtis karybos tyrimo jį paskatino Abiejų Tautų Respublikos karalius Augustas II, ir pridėjo šlovinimus karaliui Augustui III. Vietoj nuvystančių palmių autorius pašventina Augusto III galvą visžaliu lauru ir linki cum Sarbievio:
„Laurai tepapuoš tavo ilgą amžių,
Lai tau bus lemtis palanki, o Parkos
Nenukirpdamos tegu siūlą verpia,
Skirdamos amžių“. (Vertė Rita Katinaitė)
Ši citata kelia nuostabą, iš kur švedų kilmės karininkas galėjo žinoti Lietuvos jėzuito eiles. Matyt, pagrindinį išsilavinimą Kampenhauzenas įgijo Rygos kolegijoje, Schola Carolina, su liuteroniškos krypties studijų programa. Nors liuteronų kolegijoje buvo studijuojamos klasikinės lotynų bei graikų kalbos, tačiau ar buvo dėstoma Jėzuitų ordino nario lotyniška poezija? Tokia galimybė neatmetama, tačiau galima ir kita versija, susijusi su vėlesniu kultūriniu perėmimu. Akivaizdu, kad apsigyvenęs Abiejų Tautų Respublikoje Kampenhauzenas priėmė ne tik politines naujos tėvynės nuostatas, bet ir pasisavino jos tautos pasaulėžiūrą su visomis religinėmis bei meninėmis vertybėmis. Susitapatinęs su sarmatų kultūra patyręs karininkas negalėjo nepastebėti, kad Sarbievijus yra didžiausia Abiejų Tautų Respublikos literatūros žvaigždė ir jo eilės puikiausiai tinka būti cituojamos net ir karybos veikale.
Iliustracija: J. M. Kampenhauzeno knygos antraštinis lapas su nuosavybės įrašu: Bibliot. Monast. Suprasliensis
Dr. Ina Kažuro
2025-01-08