Tradiciškai bibliotekoje švenčiant Kalėdas ir aptariant besibaigiančių metų rezultatus pasveikintas disertaciją apgynęs Rankraščių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas Matas Grubliauskas. Nuo šiol prie jo pavardės prirašysime ir mokslinį laipsnį – dr., todėl norėjosi sužinoti daugiau apie naująjį mokslų daktarą ir jo disertaciją. Neslėpsiu, kad disertacijos tema kiek neramino, nes pasirodė nelengvai įkandama – „Vilniaus universiteto jėzuitų politikos kursai XVII a. pabaigoje: tendencijos, strategijos, kontekstai“.
Trejus metus dirbote mokykloje, dėstėte lotynų kalbą ir Antikos kultūrą. Kaip sekėsi? Turbūt nelengva vaikams įskiepyti meilę lotynų kalbai?
Patirtis įvairi. Buvo geresnės, bet buvo, kas nelabai patiko. Sutikau vaikų, kurie nuo pat pirmųjų pamokų rodė didelį susidomėjimą, jiems tai buvo vienas mėgstamiausių dalykų. Nors toje mokykloje lotynų kalba privaloma, bet egzaminų laikyti nereikia. Todėl tai daugiau nesuinteresuoto domėjimosi dalykas, gal vaikams kaip tik tai ir patinka – noras tobulintis, gauti daugiau žinių.
O pats kada susidomėjote lotynų kalba?
Neturiu vieno tikslaus atsakymo. Paauglystėje mano viena mėgstamiausių knygų buvo „Haris Poteris“, o ten daug dalykų, perimtų iš antikos. Mokykloje nebuvo galimybės mokytis lotynų kalbos, bet sužinojęs, kad lietuvių kalbos mokytoja jos mokėsi, pasiskolinau iš jos lotynų kalbos vadovėlį. Nieko nesupratau ir po kelių savaičių vadovėlį grąžinau. Prieš stodamas į universitetą buvau jau tai pamiršęs, kaip ir faktą, kad vienintelį dešimtuką gavau iš Sofoklio „Antigonės“ teksto analizės. Taip jau nutiko, kad stodamas pasirinkau klasikinę filologiją ir įstojau. Bet iš anksto apie tai negalvojau. Studijų metu skaitėme daug antikinės literatūros, tad nuosekliai priartėjau prie jos. Prie politinės filosofijos perėjau vėliau. Po magistrantūros norėjau tęsti mokslus, bet iš karto taip viskas nesiklostė. Vėliau teko pasikalbėti su būsimu disertacijos vadovu, kuris ieškojo žmogaus, norinčio patyrinėti Vilniaus universitete dėstytą jėzuitų politinę filosofiją. Tada sukurpėme disertacijos projektą ir prasidėjo darbas.
Ar iš karto tokia sudėtinga, filosofinė disertacijos tema sudomino, įkvėpė?
Tada pirmą kartą susidūriau su rankraščiais. Studijų metais prie rankraštinio palikimo nebuvo tekę prisiliesti. Mane visų pirma užkabino tai, kad, pasirodo, galėjau juos perskaityti ir suprasti. Filosofija taip pat niekad nebuvo mano arkliukas studijų metais, bet kažkaip prisijaukinau filosofinį diskursą ir susigyvenau su tema. Mane paskatino dėstytojas, darbo vadovas dr. Dalius Viliūnas.
Kas buvo sudėtingiausia rašant?
Tai labai menkai nagrinėta tema. Jėzuitų dėstytai politinei filosofijai keliasdešimt puslapių paskyrė prof. R. Plečkaitis, dar keli lenkų mokslininkai, bet iš esmės tai – terra incognita. Gal sudėtingiausia buvo rasti atspirties tašką, nuo ko pradėti. Vienas pirmųjų dalykų, kuris padėjo užsikalbinti ir tęsti tyrinėjimus, buvo detektyvinis darbo pobūdis. Iki šiol manyta, kad išliko trys XVII a. pabaigoje dėstyti skirtingų politinės filosofijos kursų konspektai, bet pavyko nustatyti, kad jų yra keturi. Tokie atradimai labai užkabino. Smagu ir įkvepia toliau tyrinėti, kai randi kažką apčiuopiamo.
Kur ieškojote ir radote medžiagos savo moksliniams tyrimams? Kokia tai medžiaga? Profesorių rašyti tekstai ar studentų užrašai?
Pagrindinė medžiaga sukaupta Vilniaus universiteto bibliotekoje, Rankraščių skyriaus trečiame fonde. Vienas nagrinėtas šaltinis – iš Vrublevskių bibliotekos, keli – Krokuvos universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus. Disertacijoje nagrinėtas tik konkretus politinės filosofijos kursas, bet politinės filosofijos apraiškų galima rasti ir retorikos kursuose. Kai studentai buvo mokomi kalbėti viešai politiniuose susibūrimuose, profesoriai turėjo aptarti ir politines realijas, politinės filosofijos aspektus. Dar tikrai yra ką tyrinėti šioje srityje. Mano tyrinėjimų objektas buvo daugiausiai profesorių paskaitose dėstyta medžiaga, užrašyta studentų.
Tractatus Politicus duabus suis partibus. Politinės filosofijos paskaitų, skaitytų 1688-1692 m., konspektų fragmentai.
Kas klausė šių politinės filosofijos kursų?
Universiteto Filosofijos fakulteto studentai, ne tik būsimi jėzuitai. O aukštesniuose teologijos kursuose grynosios politinės filosofijos nėra. Galbūt galima rasti politinės filosofijos konceptų, tarkime, ištikimybės, pasitikėjimo principų. Tai – vienas iš politinės filosofijos objektų, bet teologijos kurse jie nagrinėjami daugiau teologiniu aspektu.
Ar taip buvo ir kituose Europos universitetuose? Ar Lietuvoje jėzuitų dėstoma politinė filosofija atitiko to meto standartus?
Kiek teko matyti užrašytų politinės filosofijos kursų ar kituose Europos universitetuose išleistų tezių, tai didžiausias skirtumas išryškėja įtraukiant aktualijas. Mūsų dėstytojai atliepė Abiejų Tautų Respublikos realijas: valdymo formą, ar net kažkokias specifinius politinius ATR įvykius. Taip pat buvo ir kituose Europos universitetuose, ir tai būdinga ne tik jėzuitų, bet ir protestantų universitetams. Politinė filosofija taikyta savo laikams ir savo kraštams.
Kiek aktuali jėzuitų politinė filosofija šiandien? Ar joje yra universalių dalykų?
Jėzuitai, dėstydami šį kursą, rėmėsi Aristotelio „Politika“. Taigi ji aktuali šiems laikams tiek, kiek aktualus Aristotelis. Pati veikalo interpretacija jau gal priklauso istorijai, bet keliama problematika yra panaši. Tiek tuomet, tiek dabar gyvenome ir gyvename sąjungoje: tada – ATR, dabar – Europos Sąjungoje. Politinio gyvenimo reflektavimas gyvenant sąjungoje buvo aktualus ir tada, ir dabar.
Ar tęsite darbus, mokslinius tyrimus šioje srityje?
Dabar palikau šią temą pailsėti, nes ties ja dirbau penkerius metus ir norisi kažko kito. Bet dar grįšiu prie jos. Dirbdamas Rankraščių skyriuje vis randu kažką įdomaus ir pasižymiu ateičiai.
Žinau, kad turite ir aktorinių gebėjimų. Kaip jie atsirado?
Studijų metais su klasikais kartą metuose statydavome spektaklius Klasikinės filologijos katedros organizuojamos Lotynų kalbos ir antikos olimpiados proga. Kažkuriais metais gimė idėja, kol taisomi moksleivių darbai, parodyti jiems spektakliuką iš antikinės dramos. Prisidėjau vaidindamas ir režisuodamas ketverius metus. Kai dirbau mokykloje, taip pat esame pastatę vieną lotynišką spektaklį. Mokiniams tai gera praktika ir vienas iš būdų interaktyviau įtraukti, priartinti lotynų kalbą.
Kaip manote, kiek lotynų ir graikų kalbos aktualios šiandien? Ar jos būtinos klasikiniam išsilavinimui?
Be klasikinių kalbų nebūtų ir klasikinio išsilavinimo. Kad būtų visas komplektas, dar reiktų pridėti ir hebrajų. Po Antikos, kai graikų ir lotynų kalbos nustojo būti gimtosiomis kalbomis, visais laikais klasikinės kalbos buvo aktualios tiems, kurie siekė išsilavinimo, mokslo. Lotynų kalba buvo intelektualų kalba – jie ja šnekėjo, rašė, kūrė. Tam tikra prasme tai išliko iki šiandien: vis dar yra lotynų ir graikų kalbomis šnekančių ir kuriančių entuziastų (jiems galiu nedrąsiai priskirti ir save). Žinoma, dabar sulaukiame vis daugiau antikinių kūrinių vertimų į nacionalines kalbas, moksle dominuoja anglų kalba, tad daugeliui gali pasirodyti, kad jos praranda savo aktualumą. Bet niekam nėra paslaptis, kad vertimas niekada neprilygs originalui, o anglų kalba nebūtų anglų kalba be lotyniškos kilmės žodyno.
Koks lotynų ar graikų autorius Jus labiausiai įkvepia?
Sunku atsakyti nieko nenuskriaudžiant. Skirtingi autoriai skirtingai įkvepia. Komedijų autorius Aristofanas įkvepia savo fantazija ir intelektualiu humoro jausmu, Platonas – gaivališku filosofiniu mąstymu, tragedijų autorius Sofoklis – širdį veriančiais siužetais, romėnų oratorius Markas Tulijus Ciceronas – jo tekstų stiliaus meistryste. Būtų galima vardinti ir vardinti.
Kaip jaučiatės dabar, apsuptas netyrinėtų, gal neatrastų rankraščių?
Kaip XIX a. vokiečių archeologas Heinrichas Šlymanas, kuris atrado istorinę Troją. Hiperbolizuoju. Kol kas dar nė vienas mano aprašytas rankraštis neturi Trojos svorio, tačiau, pavyzdžiui, visai ne per seniausiai retorikos paskaitų rankraščiuose radau dar mokslinėje apyvartoje netyrinėtų mokyklinių XVII–XVIII a. dramų programų.
Kokį antikinį veikalą ir herojų labiausiai norėtumėte suvaidinti?
Galbūt Aristofano „Paukščius“, kuriuose komedijos herojai, nepatenkinti politine padėtimi Atėnuose, sudaro sutartį su paukščiais ir įkuria valstybę tarp dangaus ir žemės, taip užkirsdami kelią žmonių aukoms dievams pasiekti Olimpą, ir dėl to tapo žmonių ir dievų valdovais. Šiek tiek adaptavus mūsų neramiems laikams, manau, išeitų įdomus spektaklis.
Linkime Matui sėkmės kasdieniame darbe ieškant savo Trojos.
Pirmoje nuotraukoje dešinėje: Matas Grubliauskas. VU bibliotekos archyvo nuotr.
Kalbino Nijolė Bulotaitė
2025-02-23