Jau visai netrukus knygynų lentynas pasieks Iliustruotas vadovas po senąsias Vilniaus spaustuves, kuris nukels skaitytojus šimtmečius atgal į praeitį ir kvies pažinti įdomų, turtingą, nuopuolių ir pakilimų kupiną rankinės spaudos epochą. Lietuvoje ji prasideda nuo 1520 metų – Pranciškui Skorinai įsteigus pirmąją spaustuvę Vilniuje. Tiesa, praėjus septyniems dešimtmečiams nuo spaudos išradimo Vokietijoje, kai J. Gutenbergas, remdamasis vynuogių ir alyvuogių spaudimo mechanizmo pavyzdžiu, sukuria spausdinimo presą.
Kaip atrodė pirmosios Vilniaus spaustuvės, kas buvo pirmieji spaustuvininkai – šiuos ir panašius klausimus apie rankinės spaudos ir naujo leidinio ypatumus aptariame su viena iš knygos sudarytojų – dr. Ina Kažuro iš VU bibliotekos Retų spaudinių skyriaus.
Prieš kelis metus minėjome 500 metų sukaktį, kai Vilniuje buvo įsteigta pirmoji spaustuvė šalyje. Jos steigėjas – P. Skorina. Kaip manote, kodėl jis, gimęs Polocke, mokslus baigęs Krokuvos, Paduvos universitetuose, steigti spaustuvės atvyko į Vilnių, o ne kurį nors kitą labiau spaudos srityje pažengusį Europos miestą?
Priežastis labai paprasta – Pranciškus Skorina atvyko į Vilnių 1520 m. pakviestas vilniečių. Todėl visi atsakymai į klausimą „kodėl“ neišvengiamai nukrypsta į pokalbį apie Vilnių. Matyt, šiame mieste susidarė pakankamai sąlygų naujai technologijai – t. y. dinamiška miesto ekonomika, amatai, kultūra, švietimas ir, be abejo, socialiniai miestiečių poreikiai. Kultūrinį Vilniaus iškilimą XVI a. pradžioje parodo paprastas spaustuvių steigimo palyginimas su kaimyninėmis šalimis. Pavyzdžiui, pirmoji spaustuvė Karaliaučiuje įsteigta 1524 m., Rygoje – 1588 m., Varšuvoje –1624 m., o Polocke – 1787 m. Taigi, Skorinos pasirinkimui turėjo reikšmės tiek jo kilmė (jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis), tiek Vilniaus miesto ekonominis bei kultūrinis pakilimas.
Dr. Ina Kažuro (VU bibliotekos archyvo nuotr.)
Spaudos kelias Europoje prasidėjo nuo Johano Gutenbergo Vokietijoje išrasto spaudos preso. Lietuvoje turėjo praeiti net 70 metų, kol pradėjo rastis pirmosios spaustuvės. Kaip manote, kas lėmė, kad turėjo praeiti toks gana netrumpas laikotarpis? Kokią literatūrą spausdino pirmosios spaustuvės? Kas buvo tų laikų rašytojai, o kas – skaitytojai?
Tautos kultūra yra daugiasluoksnis reiškinys, kurio neįmanoma matuoti formaliomis laiko atkarpomis. Lietuvos visuomenės ir kultūros raida vyko pagal jai būdingus dėsnius ir tempus. Kai XV a. pabaigoje vokiečių spaustuvininkai sparčiai skleidė ir diegė naują technologiją įvairiuose Europos kraštuose, Lietuvos elitas bei intelektualai toliau puoselėjo ir teikė pirmenybę rankraštinei medijai. Matyt, tradicinė rašymo priemonė atitiko tuometinės kūrybinės asmenybės estetines nuostatas. Šį teiginį patvirtina Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Albertas Goštautas, kurio užsakymu XVI a. sukurtas vienas žymiausių „lietuvių civilizacinio projekto“ kūrinių – rankraštinė „Bychovco kronika“. Aukšto rango ir plačių politinių užmojų didikas neabejotinai žinojo apie spaudos technologiją, tačiau pasirinko tradicinio rankraščio laikmeną, kaip atitinkančią jo suvokimą apie istorinio metraščio formą. O įsitvirtinti spaudai pribrendo laikas, kai visuotiniame gyvenime vis drąsiau pradėjo reikštis žmonės iš žemesnių luomų – miestiečiai, pirkliai, profesionalūs amatininkai, teisėjai, menininkai, didikų tarnai. Knygos spauda Vilniuje plito kartu su demokratiškesnės kultūros augimu.
Pačios pirmosios vilnietiškos knygos, išspausdintos kirilikos šriftu, susijusios su religiniu žmogaus gyvenimu – Pranciškus Skorina, o po jo – Piotras Mstislavecas spausdino liturgines knygas rusėnų pamaldoms. Tuo tarpu pirmosios vilnietiškos knygos lotyniškais šriftais buvo skirtos akademijos studijoms – Danieliaus Lenčickio išspausdintos teologijos kurso tezės, skirtos studentų egzaminavimui. Taigi, matome, kad pirmosios miesto knygos buvo skirtos tiek plačiajai visuomenei (visiems tikintiesiems), tiek tikslinei auditorijai (studentams). Nuo pirmų Skorinos, Mstislaveco ir Lenčickio „inkunabulų“ išryškėjo spaudos universalumas, t. y. jos gebėjimas aprėpti įvairius poreikius įvairiomis kalbomis.
Laikui bėgant Vilniuje kūrėsi vis daugiau spaustuvių – kurią išskirtumėte kaip sėkmingiausią? Ar vyko konkurencija tarp jų?
Iš privačių Vilniaus spaustuvių sėkmingiausios buvo dvi – brolių Mamoničių ir Jono Karcano. Pastarasis neturėdamas karališkų privilegijų gebėjo organizuoti ilgametį savarankišką įmonės darbą. Tai buvo viena pirmųjų Vilniaus įmonių, veikusių privačiais komerciniais pagrindais. Tarp institucijų spaustuvių neabejotinai pirmauja Akademijos spaustuvė, turėjusi monopoliją visoje šalyje. Paminėtina, kad nepaisant Akademijos monopolijos, Vilniuje veikė ir kelios mažesnės institucinės spaustuvės. Tai liudija, kad spausdintinio žodžio paklausa pasiekė tokį mastą, kad vienos spaudos įmonės neužteko jos užpildyti.
Iliustruotas vadovas po senąsias Vilniaus spaustuves
Ar turėjo kokį savitumą Vilniaus spaustuvės, kuriuo išsiskyrė iš kitų Europoje tuo metu veikusių spaustuvių? Ar Vilnius buvo toks pats kaip ir kiti miestai?
Mano galva, pagrindinis Vilniaus savitumas yra tas, kad beveik šimtmetį (t. y. XVIII a.) čia nebuvo nė vienos privačios spaustuvės, veikė tik institucinės įmonės. Kituose miestuose ir spaudos centruose šalia veikė privatūs spaustuvininkai ir įvairių įstaigų spaudos įmonės. Šis bruožas nusakė ir Vilniaus stiprumą, ir jo silpnumą. Institucinių spaustuvių dominavimas puikiai atsispindi naujame spaustuvių vadove – Vilniaus institucinių spaustuvių (tai yra, Akademijos, Vilniaus stačiatikių brolijos, Bazilijonų vienuolyno, Pranciškonų vienuolyno, Pijorų vienuolijos, Diecezijos) dalis užima tris kartus daugiau puslapių nei privačių.
Naujas leidinys priklauso vadovo žanrui, kuris yra gana populiarus istorinėje literatūroje. Nuo XIX a. tęsiasi tradicija leisti vadovus po Vilnių ir jo istorinius reiškinius. Krenta į akis, kad spaustuvių vadovo viršelyje nėra jokios antraštės, tik vingiuojanti linija, pasibaigianti auksine gėlyte. Kokia mintis slepiasi už šios kompozicijos?
Iš tikrųjų, kas pamato leidinį, klausia, ką gali reikšti auksinė linija viršelyje. Nors idėjos autorė, Vilniaus universiteto leidyklos dizainerė Jurga Tėvelienė neatskleidė savo sumanymo, mums ši linija primena pažintinį taką, vedantį skaitytoją per įvairias epochas prie pagrindinio vadovo taško – Vilniaus rankinės spaudos. Takelis viršelio lauke, susidedantis iš tipografinių taškelių, tarsi laipsniškai, nuo pradinių iki paskutinio puslapių, atverčia senosios knygos pasaulį. Skaitytojams, kurie ieško gilesnio spaudos fenomeno apmąstymo, leidinio pradžioje siūlome tris įvadinius straipsnius su teoriniais apibrėžimais ir tyrėjų įžvalgomis. Didesnę leidinio pusę užima žinynas, kuriame pateikiamos enciklopedinės statistinės žinios apie kiekvieną spaustuvę, veikusią Vilniuje XVI–XVIII a. Žinyno medžiaga suskirstyta pagal spaustuvių savininko tipą – privačios spaustuvės ir institucinės spaustuvės. Kartu su istoriniais faktais apie spaustuvių veiklą ir produkciją žinyne sutelkta daug senų knygų vaizdų. Taip skaitytojams suteikiama galimybė stebėti, kaip keitėsi Vilniaus spausdinių išvaizda nuo Renesanso ir Baroko iki Apšvietos.
Gausios knygų ir jų ornamentų iliustracijos puikiai paaiškina žodį „Iliustruotas“ vadovo pavadinime, o faktai ir skaičiai, išbarstyti vadovo skyriuose, iš įvairių pusių priartina prie dingusio pasaulio. Be to, skaitytojus turėtų sudominti Vilniaus žemėlapis, kuriame atskleidžiate visų senų spaustuvių vietas. Ar lengvai pavyko identifikuoti šias vietas? Ar galime tvirtinti, kad vietų klausimas yra išspręstas, ar dar liko neaiškumų?
Istoriografijos analizė leidžia teigti, kad nepaisant kruopščių paieškų tyrėjams iki šiol neužtenka istorinių liudijimų kai kurių miesto spaustuvių vietoms nustatyti. Iki šiol nežinomos tikslios tokių privačių ir institucinių spaustuvių vietos kaip P. Skorinos, D. Lenčickio, Mamoničių, J. Morkūno, Pijorų vienuolijos, nors literatūroje šie klausimai periodiškai keliami.
Pavyzdžiui, žymus Vilniaus gatvių tyrėjas Antanas Rimvydas Čaplinskas monografijoje apie Šv. Jono, Dominikonų ir Trakų gatves yra teigęs, kad Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio spaustuvė, kurioje pradėjo dirbti spaustuvininkas D. Lenčickis, buvo įkurdinta Radvilų rūmuose Lukiškėse, o XVII a. perkelta į centrą, t. y į Šv. Jono gatvę. Tačiau tyrime apie Pilies gatvę Čaplinskas teigia, kad Lenčickis, atvykęs į Vilnių, apsigyveno šalia „Kardinalijos“, tai yra, prie Radvilų rūmų Šv. Jono ir Pilies gatvių kampe. Žinoma, kad 1580 m. Lenčickis paliko didiką ir pradėjo dirbti kitoje spaustuvėje, kuri stovėjo prie Vilniaus kalvinistų bendruomenės rūmų. Išlikę istoriniai dokumentai byloja, kad 1593 m. Lenčickis pardavė kažkokį namą kitam savininkui, o po kelių metų tą patį namą nusipirko kitas spaustuvininkas Jonas Karcanas su žmona Dorota. Vis dėlto niekur neminima, kad tai yra spaustuvės pastatas, todėl nėra pakankamai pagrindo tvirtinti jai čia buvus.
Pranciškaus Skorinos spaustuvėje spausdinta liturginė knyga Apaštalas, 1525 m.
Vis tik galime džiaugtis, kad pavyko atskleisti vieną iki šiol nežinomą Diecezijos spaustuvės vietą. Kai Vilniaus vyskupo Jono Nepomuko Kosakovskio nurodymu į Vilnių buvo atgabenta tipografinė įranga iš Gardino, jai buvo skirtos patalpos Kotovičiaus namuose prie Vilniaus katedros. Per metus ji buvo perkelta į diecezinę kunigų seminariją. Tiesa, ateityje reikės dar išsiaiškinti, ar Kotovičiaus namuose buvo spausdinamos knygos, ar čia buvo tik laikina įrangos saugojimo vieta.
Vadovo sudarytojų sumanymas papasakoti kelių šimtmečių spaudos istoriją remiantis tik vienos Vilniaus universiteto bibliotekos rinkiniais skamba gana drastiškai. Kiek pavyko toks sumanymas? Ar yra kokių nors vilnietiškų knygų, kurių nėra bibliotekoje, bet kurios būtinos, kai kalbama apie senąją Vilniaus spaudą?
Viename vadove visko aprėpti neįmanoma. Suformulavome atrankos kriterijus, pagal kuriuos šalia garsių leidinių stengėmės parodyti mažiau žinomas, bet padedančias atskleisti seną epochą knygas. Vilniaus universiteto bibliotekos fondai suteikė šiam sumanymui pakankamai medžiagos. Pavyzdžiui, Akademijos spaustuvės skyriuje pristatoma kukli maldaknygė „Kraujo srovės šaltinis“, kuri yra įdomi dėl užsakovo. Maldaknygės leidimą finansavo miestiečiai, Vilniaus Penkių Kristaus žaizdų brolijos nariai: Andrius, Rachėlė, Kazimieras, Antonijus, Konstantinas, Konstancija ir Jonas. Jų vardai įrėminti puošniame bordiūre, o šalia pridėtas prašymas melstis už jų sielas.
Nors Vilniaus universiteto bibliotekoje nėra kai kurių knygų, svarbių spaudos istorijai, vis dėlto tai nesutrukdė parengti išsamų vadovą. Kai kuriuos unikalius leidinius, kurių neturi biblioteka (jų apskritai nėra ir visoje Lietuvoje), paminėjome anotacijose – pavyzdžiui, pirmąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spausdintinę knygą – Pranciškaus Skorinos „Mažąją kelionių knygelę“, pirmąją latvišką spausdintinę knygą – Danieliaus Lenčickio spaustuvėje išspausdintą vertimą iš jėzuito Petro Kanizijaus katalikų katekizmo arba pranciškonų spaustuvės leidinį italų kalba – Tito Livijaus Buratinio veikalą „Universalusis matas“ ir kt.
Iš viso naujame vadove Vilniaus spaudos istoriją iliustruoja 78 spaudiniai (knygos, brošiūros, laikraščiai, kalendorius, skelbimas). Iki XVIII a. pabaigos vieną didžiausių spaudos žanrų sudarė religinė literatūra, o tai atsispindi vadovo iliustracijose. Tačiau vilnietišką tradiciją formavo ne tik masinė maldaknygių leidyba, bet ir išskirtinės reikšmės valstybės raštai. Tai puikiai atskleidžia vienas iš žymiausių Vilniaus spaustuvininkų darbų – Lietuvos Statutas. Visame vadove rodomos keturios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisyno laidos. Pirma Lietuvos Statuto laida buvo išspausdinta 1588 m. Mamoničių spaustuvėje rusėnų kalba kirilikos šriftu. Kuzmos Mamoničiaus sūnus Leonas vėliau išleido pirmą laidą lenkų kalba gotišku šriftu. XVII a. viduryje karalius patikėjo Lietuvos Statuto spausdinimą Varšuvos Piotro Elerto spaustuvei tačiau vėliau ši privilegija buvo grąžinta vilniečiams. Pradedant nuo 1693 m. Statutą leido Akademijos spaustuvė. Paskutinėse laidose vietoj gotiško spaustuvininkai pradėjo naudoti antikvos šriftą tekstui rinkti. Taigi, unikalią Lietuvos Statuto spausdinimo tradiciją pasisekė atskleisti būtent dėl Vilniaus universiteto bibliotekos fonduose saugomų egzempliorių.
Graikų apeigų katalikų Bažnyčios mišiolas Leiturgikonas (1692 m.), išspausdintas Bazilijonų vienuolyno spaustuvėje
Vadove sutelkta informacija yra paremta žymių Lietuvos ir užsienio mokslininkų darbais (Aliodijos Kaveckos-Gryčiovos, Levo Vladimirovo, Irenos Petrauskienės, Vytauto Merkio ir kt.). Tačiau skelbiate, kad yra ir naujų, tik rankraščiuose esamų, dar nepaskelbtų duomenų. Apie ką tie nauji atradimai? Ar galėtumėte išskirti kokį nors atradimą, palikusį didžiausią įspūdį?
Įvairiose vadovo vietose yra nedidelių patikslinimų ir naujų faktinių duomenų, kuriuos labiau įvertins patyrę mokslininkai. Tačiau yra ir didesnių naujienų. Tokioms priskiriu duomenis apie Vilniaus spaustuvininkus. Mat mums pavyko surinkti duomenis apie 100 asmenų, susijusių su knygų spausdinimu – spaudėjų, rinkėjų, korektorių, spaudmenų liejikų, pameistrių ir mokinių. Spaustuvininkų, be abejo, buvo daugiau, tačiau apsiribojome simboliniu apvaliu šimtuku dėl vadovo apimties. Tikimės, kad jų vardai sudomins ir paskatins skaitytojus toliau domėtis spaustuvininkais kaip socialine grupe, sudariusia mieste atskirą gyventojų tipą.
Iš labiau įsimintinų atradimų paminėsiu istoriją, parodančią vidines problemas ir neigiamas patirtis spaudos pasaulyje. Klebonas Zigmuntas Lastovskis parašė skundą apie tai, kad pijorų spaustuvė pažeidė sutartį. Konkrečiai autorius skundėsi, kad antraštiniame lape nepažymėtas pirmas tomas, kad vietoj planuotų 24 pamokslų išspausdintas tik 21, be to, sumokėjęs už 500 egzempliorių tiražą, gavo tik 300. Mums pavyko atrasti tą leidinį „Jubiliejiniai pamokslai“, dėl kurio kilo ginčas. Pavartę rankose Lastovskio knygą, įsitikinome, kad autorius teisus – nėra tomo žymėjimo, turinys skiriasi nuo autorinio ir t. t. Paminėtina, kad Lastovskio knyga buvo reklamuojama Vilniaus laikraščiuose. Mums nežinoma priežastis, kodėl spaustuvininkai nesilaikė sutarties sąlygų, bet būtų smalsu surasti informacijos, kaip baigėsi ši istorija. Tačiau vienareikšmiškai po tokio skandalo pijorų spaustuvei grėsė užsakovų praradimas.
Gražiausiu pijorų leidiniu laikomas Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aktų kodeksas (1758 m.)
Svarbu tai, kad be tokių epizodų kaip Lastovskio byla mūsų suvokimas apie praeities spaudos pasaulį būtų idealizuotas ir schematiškas. Taigi, įvairiais būdais stengėmės parengti tokį vadovą, kuris padėtų skaitytojams pajusti Vilniaus miesto gatvėse praeities gyvybingumą. Dar kartą pabrėšiu, kad naujas spaustuvių vadovas pasakoja ne tik apie spaustuves ir senas knygas, bet taip pat apie mūsų miestą – apie Vilnių.
Ačiū Inai Kažuro už atsakymus. Norinčius daugiau sužinoti apie leidinį Iliustruotas vadovas po senąsias Vilniaus spaustuves (rengėjai: Ina Kažuro, Mindaugas Marazas ir Veronika Girininkaitė) kviečiame dalyvauti jo pristatyme vasario 27 d. 15 val. Vilniaus knygų mugėje, Renginių erdvėje 5.1 A.
Ramunė Gedvilaitė
2025-02-10