Šių metų tarptautinės Atvirųjų duomenų savaitės proga kalbiname 2024-ųjų metų Vilniaus universiteto skatinimo už reikšmingą indėlį į atvirąjį mokslą konkurso laureatę, Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorę dr. Giedrę Beconytę. Profesorės pastangos, kad Lietuvos erdviniai duomenys taptų labiau prieinami ir naudingi tiek mokslininkams, tiek visuomenei, bei asmeniniu pavyzdžiu paremtas kolegų ir studentų skatinimas atvirai dalintis mokslinių tyrimų duomenimis neliko nepastebėti konkurso komisijos ir atnešė profesorei apdovanojimą Indėlio į atvirojo mokslo plėtojimą kategorijoje.
Kaip įvardintumėte savo mokslinių tyrimų sritį? Ar galima Jus pristatyti kaip geografę?
Iš tiesų, įstojau į visuomeninės geografijos studijas Vilniaus universitete, tačiau dar studijuodama 3 kurse perėjau į tuometinį Matematikos fakultetą (dabar MIF), taigi lygiagrečiai baigiau ir informatikos bakalauro, vėliau – ir magistro studijas, kurios man ir atvėrė kelią į šią sritį. Pastaruosius tris dešimtmečius mano mokslinių tyrimų sritis yra erdvinės informacijos tyrimai. Žinoma, jie susiję su geografija. Anksčiau sakydavau, kad būtent geografija ir turėtų tapti mokslo šaka, kuri tiria visus įmanomus erdvinius ryšius. Taip neįvyko, tačiau susikūrė nauja disciplina, erdvinės informacijos mokslas, kurio technologinius aspektus dar vadiname geoinformatika. Tai yra informacinėmis technologijomis paremtas mokslas apie informaciją, siejamą su koordinatėmis erdvėje. Beje, ši erdvė nebūtinai turi būti Žemėje (nors pavadinime esantis dėmuo „geo-“ ir reiškia „žemė“), net nebūtinai konkrečioje planetoje ar kosmose. Tai gali būti bet kas, kas turi koordinates ir ką galime pavaizduoti žemėlapyje: kibernetinė erdvė, žmogaus sąmonės erdvė, literatūros kūrinio erdvė ir panašiai. Taip pat kalbame apie „geovizualizavimą“ arba erdvinių reiškinių vaizdavimą skaitmeninėmis priemonėmis.
O kaip atrodo patys duomenys, su kuriais dirba geoinformatikai? Ar tai – tik koordinatės, ar yra ir kažkas daugiau?
Geoinformatikai modeliuoja ir tiria teritorijas arba objektus, kurie yra konkrečioje teritorijoje. Dirbame ne vien su koordinatėmis. Egzistuoja ir kitokios objektų sąsajos su erdve. Nors bet kurio objekto vietą galima įvardinti koordinatėmis, tačiau dažniausiai gyvenime mes koordinatėmis nemąstome. Daug dažniau naudojame vietovardžius. Kaip pavyzdį paimkime Vilniaus Karoliniškių seniūniją: juk galvodami apie Karoliniškes Jūs įsivaizduojate ne plotą su kontūru ir labai daug koordinačių taškų, o konkrečią vietą Vilniaus mieste, žinomą tuo pavadinimu. Kitas dažnai naudojamas nuorodos tipas – adresas. Žodžiu, dažniausiai žmonės naudoja kitokias nuorodas, kurios koordinatėmis paverčiamos tiktai techniniame lygmenyje.
Vektorinį skaitmeninių erdvinių duomenų modelį sudaro dviejų tipų duomenys: erdviniai duomenys apie objektą (pvz. lankytina vieta kaip taškas, kelio ašinė linija, statinio kontūrai) ar teritoriją, kuriuos žargonu vadiname „objekto geometrija“ ir atributai (t. y. įvairi ne erdvinė informacija, kurią mes žinome apie tą objektą ar teritoriją, jų ryšiai su kitais objektais ar teritorijomis). Dar yra rastrinis erdvinių duomenų modelis, kuris, iš esmės, yra vaizdas, sudarytas iš vienodu atstumu išdėstytų elementų, kurie taip pat gali turėti teminius atributus. Šis duomenų modelis paprastai naudojamas tolydžiai erdvėje pasiskirsčiusiems reiškiniams (pvz. reljefo aukščiui ar oro temperatūrai) vaizduoti. Nuo duomenų neatskiriami ir metaduomenys. Metaduomenys yra dokumentas, kuriame aprašytos svarbiausios duomenų rinkinio savybės: pavadinimas, formatas, koordinačių sistema, geografinė aprėptis, savininkas, naudojimo sąlygos ir kt. Gali būti ir objekto lygmens metaduomenys – kai nurodomi visi veiksmai, atlikti su konkrečiu duomenų įrašu, jo pakeitimai. Kalbant apie techninius aspektus, egzistuoja specifiniai erdviniams duomenims skirti formatai, žinomi kaip GIS (Geographic Information Systems) formatai, pavadinti pagal jiems kurti ir apdoroti naudojamas programų sistemas. Pačiame žemiausiame lygmenyje geografiniai duomenys, kaip ir visi skaitmeniniai duomenys, yra tiesiog nuliai ir vienetai, nes tai yra vienintelė kompiuteriams tiesiogiai suprantama kalba. Vienu lygmeniu aukščiau šie nuliai ir vienetai išverčiami į kitus skaičius ir (arba) teksto ženklus, kuriais išreikštos koordinatės, atributų reikšmės ir panašūs dalykai. Dar aukštesniame lygmenyje ši informacija sujungiama į duomenų bazių lenteles ar kitokius modelius. Šie jau yra perskaitomi žmogui. Vis dėlto lenteles, pilnas skaičių, interpretuoti sunku. Žmonėms geriau sekasi apdoroti ne skaičius, o vaizdus. Būtent čia į pagalbą ir ateina GIS sistemos, kurios leidžia duomenų bazėse sukauptą informaciją pavaizduoti žemėlapiuose ir tai padaryti taip, kad tyrėjui būtų kuo patogiau analizuoti duomenis. Šiais laikais yra sukurta daugybė vaizdavimo ir erdvinės analizės įrankių, ir jie vis tobulėja. Be specialių GIS priemonių erdviniams duomenims analizuoti reikalingi geometriniai skaičiavimai būtų labai sudėtingi. Įdomu tai, kad iš vieno duomenų modelio galima gauti daugybę skirtingų vaizdų ir atvirkščiai – iš kelių skirtingų duomenų modelių gali būti sugeneruotas toks pats vaizdas.
Jūs taip pat esate Lietuvos kartografų draugijos atsakingoji sekretorė. Įdomu būtų sužinoti, prie ko šiuo metu darbuojasi Lietuvos kartografai. Juk visa Lietuva jau seniai nufotografuota palydovų, Lietuvos žemėlapis irgi seniai nubraižytas...
Priešingai, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, dauguma „tradicinių“ veiklos sričių yra aktualios iki šiol. Taip, Lietuvos žemėlapį turime, tačiau jame nuolat kas nors pasikeičia, nes keičiasi realybė, kurioje gyvename. Tarkime, žmogus nusipirko sklypą, prijungė jį prie savojo, jau pasikeitė sklypo nuosavybė, ribos, galbūt tame sklype atsirado naujų objektų. Ir taip viskas keičiasi nuolat. Anksčiau žemėlapiai buvo atnaujinami labai retai, atliekant matavimus vietovėje, vėliau – kas keliolika ar keletą metų, paskui, technologijoms tobulėjant, dar dažniau. Tas atnaujinimas, tikslinimas, siekiant geresnės kokybės duomenų, yra sunkus ir kruopštus darbas. Prie Lietuvos žemėlapio duomenų ir georeferencinio pagrindo kadastro (valstybės palaikomo Lietuvos žemės paviršiuje esančių natūralių ir žmogaus sukurtų objektų duomenų rinkinio) dirbama kiekvieną darbo dieną, ir tai daro ne vienas žmogus, o visa komanda. O ir palydoviniai vaizdai yra fotografuojami periodiškai, įvairiais būdais ir detalumu. Juk naudotojams visada reikia aktualios informacijos, o ne pasenusios.
Asociatyvinė iliustr.
Kaip naujas tyrimų kryptis galima paminėti projektus, kurie siekia iš erdvinės perspektyvos pažvelgti į statistinius duomenis. Apibendrinta statistika gali sakyti viena, o patyrinėję duomenų sklaidą erdvėje matome visai ką kita. Pavyzdžiui, mes su kolegomis jau dešimt metų tyrinėjame nusikalstamumo duomenis Lietuvoje. Paaiškėjo, kad nusikalstamumas nėra visose teritorijose vienodas, Lietuvos kaimo vietovėse smurto santykinai daugiau nei mieste. Beje, nebūtume turėję galimybės padaryti šią išvadą, jeigu policija nebūtų atvėrusi nusikalstamumo duomenų.
Europos Sąjungos Atvirųjų duomenų direktyvoje geoerdvinių duomenų rinkiniai priskiriami prie didelės vertės duomenų rinkinių. Kuo šie duomenys ypatingi ir iš ko kyla ta didelė vertė?
Pradžioje galbūt vertėtų patikslinti, ką turi galvoje Jūsų minėta Europos Sąjungos direktyva. Geoerdviniai duomenys, dar vadinami tiesiog geografiniais duomenimis, fiksuoja bet kokias mūsų planetos savybes, kurias galima išreikšti koordinatėmis Žemės paviršiaus atžvilgiu. Tai, į ką Europos Sąjunga koncentruojasi Atvirųjų duomenų direktyvoje, yra tik vienos rūšies geoerdviniai duomenys, vadinamieji topografiniai duomenys, t. y. detalūs duomenys apie tai, kas yra santykinai nekintama ant Žemės paviršiaus ar tiesiai po juo.
Viena vertus, šie duomenys vertingi todėl, kad gyvenimas be topografinių žemėlapių būtų neįsivaizduojamai sunkesnis. Turėtume mintinai išmokti, kur kas yra. Negalėtume orientuotis nepažįstamoje vietovėje. Jeigu išnyktų visi žemėlapiai, grįžtume į priešistorinių laikų lygį – nors mokslininkai sako, kad net pirmykščių žmonių piešiniai jau turėjo žemėlapių požymių... Be to, su topografiniais žemėlapiais galima susieti įvairią teminę informaciją, pavyzdžiui, informaciją apie gyventojų pajamas tam tikroje vietovėje. Taigi, žemėlapiai padeda mums ne tik rasti vietas, bet ir šį tą apie jas sužinoti.
Antra priežastis, kodėl topografiniai duomenys yra didelės vertės, yra didelė jų gavimo ir palaikymo kaina. Įsivaizduokite, kokios sudėtingos technologijos reikalingos, norint kartografuoti Žemės rutulį, kokie dideli kiekiai vaizdų, terabaitai duomenų sukuriami. Visi jie turi būti kažkaip sutvarkyti. Maža to, topografiniai duomenys nuolat kinta, juos reikia nuolat naujinti, tam taip pat reikalingi ištekliai. O kur dar senų versijų archyvavimo sąnaudos... Štai kad ir anksčiau minėtas Lietuvos žemėlapis. Kas keletą metų atsiranda nauja jo versija, o senoji versija išsaugoma, kad būtų galima patikrinti, kaip Lietuvos paviršius atrodė praeityje. Taip pat išsaugomi ir ortofotografiniai žemėlapiai, Lietuvos Respublikos teritorijos lazerinio skenavimo skaitmeniniai duomenys... Tokių istorinių duomenų kiekis eksponentiškai didėja. Jiems saugoti reikia specialios infrastruktūros. Kad būtų galima tuos duomenis kažkaip panaudoti, jie turi būti labai sistemiškai sutvarkyti. Visi šie dalykai kelia duomenų kainą. O duomenų vertė didėja, nes kuo daugiau duomenų turime, tuo daugiau įžvalgų iš jų galime padaryti.
Asociatyvinė iliustr.
Jūs aktyviai pasisakote už duomenų atvėrimą ir pati atveriate nemažai duomenų. Ar atvirumas Jūsų mokslinę ir profesinę veiklą lydėjo nuo pat pradžių, ar į ją atkeliavo vėliau?
Atvirumas mano veiklose atsirado vėliau. Tam, kad būtum atviras, visų pirma turi turėti, ką atverti. Savo pranešime, kurį skaičiau VU skatinimo už reikšmingą indėlį į atvirąjį mokslą konkurso nugalėtojų paskelbimo renginyje (renginio įrašą galite rasti čia – aut. past.), kaip tik ir norėjau pabrėžti, kad nereikia atvėrinėti nevertingų duomenų. Jeigu man nė kiek negaila to, ką atveriu, labai galimas daiktas, kad ir kitiems tai nebus reikalinga. Yra nuomonių, kad reikia atverti bet ką, kad tik būtų kuo daugiau. Iš to įkarščio „prigaminama“ atvirųjų duomenų rinkinukų, kurie absoliučiai niekam nėra nei įdomūs, nei reikalingi. Mano nuomone, tai nėra tikrasis atvirumas. Ideologiškai aš visą laiką buvau už atvirumą, už nieko neslėpimą, bet tikrasis atvirumas yra, kai atveri kažką, kas duoda kitiems naudos.
Ar visada galima iš anksto žinoti, kas kitam bus naudinga?
Ne, ne visada. Tačiau dažnai vadovaujantis sveiku protu galima nuspėti, kad kai kurių dalykų tikrai neprireiks: tokie dalykai būna arba visai nereikšmingi, arba tai kažkas, kas ir taip yra visiems prieinama, pavyzdžiui, įstaigų ar įmonių darbo laikas. Esu mačiusi tokių pavyzdžių, ir mane stulbina, kad kai kurie dalykai apskritai pateikiami kaip atvirieji duomenys. To, kas yra natūraliai atvira, atverti nebereikia. Atveriame tai, kas iki šiol buvo arba galėtų būti uždara.
Taip pat jeigu tiesiog viešinamos kažkokios lentelės, kurios neaišku, ką reiškia, tai nėra atvėrimas. Duomenyse neturėtų būti ir nieko nesakančių kintamųjų pavadinimų. Be to, svarbu, kad prie duomenų būtų pateikti išsamūs ir kokybiški metaduomenys. Būtent todėl atvirųjų duomenų portalai arba mokslinių tyrimų duomenų talpyklos prašo pateikti ir metaduomenis. Naudotojas, kuris svarsto, ar jam reikia, ar nereikia siųstis konkretų duomenų rinkinį, iš jo metaduomenų turėtų gauti pakankamai informacijos apsispręsti. Turi būti specifikacija, kuri viską išaiškina apie tuos duomenis. Jeigu šių dalykų nėra, tai – ne atviri duomenys, o informacinės šiukšlės.
Aš pati duomenis atveriu maždaug 10–15 metų, nuo tada, kai turiu, ką atverti. Taip pat labai mėgstu atvėrinėti svetimus duomenis, o tiksliau, įtikinėti kitus, kad juos atvertų.
Ar nekyla problemų taip įtikinėjant?
Žinoma, kyla. Nuolat susiduriame su problemomis. Laimei, jau kokį dešimtmetį Europos Komisija labai skatina duomenų atvėrimą. ES teisės aktai įpareigoja institucijas, ir jos yra priverstos atverti daugiau duomenų. Man, kaip atvirumo šalininkei, yra labai smagu, kad jo vis daugėja. Juk ir pati kasdien gaunu pajusti atvirųjų duomenų teikiamą naudą, ir kasdienybėje, pavyzdžiui, naudodamasi Google Maps ar realiu laiku galėdama sekti viešojo transporto atvykimo laikus, ir savo moksliniuose tyrimuose.
Kaip pradėjote pati kurti atviruosius duomenis ir kas Jus paskatino tai daryti?
Be Universiteto dar dirbu ir kitoje organizacijoje. Anksčiau ji buvo valstybės įmonė „GIS centras“, o dabar tai – Statybos sektoriaus vystymo agentūra (SSVA). Kartu su įmonės kolegomis sukūrėme Lietuvos erdvinės informacijos portalą (geoportal.lt). Kurdami geoportal.lt koncepciją mąstėme apie tai, kad jis turėtų surinkti valstybės turimus duomenis ir atverti juos, kad kiekvienas galėtų juos analizuoti, kurti pridėtinę vertę. Tuo metu, 2002–2005 metais, Lietuvoje dar nebuvo atvirumo kultūros. Mieliau buvo kalbama apie duomenų pardavimą, apie įvairius apribojimus. Taip kalbančiųjų yra ir dabar, bet Europos Sąjungos duota kryptis veda į atvirumą.
Pirmasis postūmis atvirumo link atėjo kuriant mano minėtą Lietuvos erdvinės informacijos portalą, tačiau ir moksle pastarąjį dešimtmetį vis labiau reikalaujama atverti publikacijas ir duomenis. Be to, atsirado lūkestis, kad būtų užtikrintas tyrimo pakartojamumas, o tam taip pat reikia, kad visi jam naudoti duomenys, programinis kodas būtų atviri. Teikiant mokslines publikacijas rimtesni žurnalai dabar dažnai reikalauja atvirai rodyti, kaip tu ką skaičiavai, kaip gavai tą rezultatą, kad kiekvienas, kas netingi, galėtų patikrinti.
Skamba netikėtai, kad Jūsų atvirumo kelias prasidėjo įmonėje. Paprastai įmonės gerai apskaičiuoja, ar iš veiklos gaunama nauda nusvers sąnaudas. Ar iš duomenų atvėrimo tuomet buvo tikimasi konkrečios naudos?
Įmonei iš atvirumo naudos nėra. Iš atvirumo įmonėms kyla tik problemos. Ką nors atvėrus, pasimato, kad ten kažkas netobula – juk ir mes, žmonės, nesame tobuli. Visi, kurie atveria duomenis, rizikuoja susidurti su duomenų naudotojų nepasitenkinimu. Žmonės labiau linkę kritikuoti pastebėtas klaidas nei pasidžiaugti. Būna ir teisingos kritikos, kuri leidžia ištaisyti klaidas, bet būna ir ne visai teisingos, atsirandančios dėl nesupratimo. Aš labiau kalbėčiau ne apie naudą įmonei, o apie ilgalaikę naudą valstybei ir visuomenei. Kaip valstybės įmonė, arba dabar – viešoji įstaiga, mes su kolegomis visų pirma siekėme patenkinti valstybės interesą. Mūsų niekas tiesiogiai nevertė nieko atverti. Gal tuo metu Europos Sąjungos lygmeniu jau sklandė pastebėjimai, kad duomenų labai daug, kad reikia jais dalintis, užuot kaupus kiekvienam savo tų pačių duomenų versiją... Bet mūsų įmonėje mintis, kad reikia atverti, gimė iš paprastų darbuotojų, paprasto inžinieriaus. Kartografą Mindaugą Pažemį, dabar jau iškeliavusį Anapilin, ir galima laikyti šios idėjos autoriumi, o ją labai palaikė tuometinis „GIS-Centro“ direktorius Evaldas Rožanskas, Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojai. Mes buvome maža įmonė, gal dvidešimt žmonių. Parašėme struktūrinių fondų projektą, buvo gautas finansavimas, tada pasitelkti keli ekspertai, ir taip buvo sukurtas Lietuvos erdvinės informacijos portalas. Valdanti ministerija taip pat palaikė, padėjo. Mums tiesiog buvo leista daryti. Aišku, buvo visko, padarėme ir klaidų, bet mūsų už jas nebaudė, kartu jas paskui ir ištaisėme. Tai buvo visiškai iš apačios kilusi iniciatyva. Atrodo kaip stebuklas, kad tai pavyko. Atvirumui svarbu nebijoti veikti ir tikėti, kad viskas bus gerai.
Jau šiek tiek užsiminėte apie atvirumui iškylančias kliūtis. Kokios jos?
Kalbant apie tokio tipo duomenis, su kokiais aš dirbu, visų pirma, jų atvėrimas yra finansiškai nuostolingas. Jeigu tu gali parduoti duomenis, tai kam atverti? Jeigu duomenys, kuriuos tu sukuri, yra tavo pajamų šaltinis, jeigu tu juos sukūrei savo lėšomis, iš ko padengsi visas išlaidas? Gerai, tarkime, atversi; paskui tie duomenys pasens, ir tave visi keiks už tai, kad atiduodi senus duomenis. Duomenų palaikymui irgi reikia pinigų. Visai logiška, kad verslas nenori atverti veltui. Bet su valstybinėmis įstaigomis yra kitaip, nes jose generuojamų duomenų sukūrimas ir palaikymas yra apmokėtas iš mokesčių mokėtojų pinigų.
Asociatyvinė iliustr.
Antra kliūtis yra noras išvengti neigiamo grįžtamojo ryšio. Jeigu tu atiduodi duomenis ir esi už juos atsakingas, tai paaiškėjus, kad kažkas su jais yra ne taip, sulauksi pretenzijų iš aptikusiųjų tavo klaidą, ir jų sulauksi daug. Panašiai ir moksle: gali būti, kad savo skaičiavimuose padarei klaidų; jeigu tu atversi visus duomenis, klaida lengvai bus aptikta, ir gali būti, kad tavo straipsnį atšauks. Tik moksle, skirtingai negu versle, neturime teisės slėpti klaidų – todėl atvirumas yra ne prabanga, o neišvengiamybė.
O kas, Jūsų manymu, noriau atveria duomenis – mokslininkai ar institucijos? Kuriuos įtikinti sunkiau?
Mokslininkus įtikinti nepalyginamai sunkiau. Yra tekę „išmušinėti“ duomenis iš mokslininkų – taip ir neatidavė. Bet gal vis tik priklauso ne nuo to, kokiame sektoriuje žmogus dirba, o nuo jo mąstymo būdo ir vertybių... Įmonės dažnai neatveria duomenų dėl įtikinamai skambančių aplinkybių – dažniausiai tai būna pinigai arba saugumas. Moksle finansų argumentas negalioja. Kadangi mokslas finansuojamas iš viešųjų lėšų, man atrodo, kad tyrėjų moralinė pareiga yra atverti tai, ką sukūrė už mūsų visų pinigus. Nors ir čia gali būti visokių pateisinamų priežasčių neatverti, pavyzdžiui patentai... O jei nėra jokių objektyvių tam prieštaraujančių argumentų, atvėrimas tampa sąmoningumo arba socialinio atsakingumo klausimu. Dažnai tiesiog bijoma atverti. Turbūt dažniau taip yra moksle nei versle, nes, kaip minėjau, aptiktų klaidų pasekmės gali būti skaudžios. Kartais duomenų atverti nenorima tiesiog iš įpročio. „O kodėl turėtume jiems duoti?“ Nesvarbu, kad jeigu pasidalinsi duomenimis, kiti gal padarys su jais kažką labai gero, tave pacituos ir padėkos...
Ką Jums reiškė gauti apdovanojimą už indėlio į atvirojo mokslo plėtojimą? Ar kas nors pasikeitė Jūsų veiklose? Taip pat ar manote, kad apdovanojimų už reikšmingą indėlį į atvirąjį mokslą įsteigimas paskatins daugiau Universiteto bendruomenės narių būti atviresniais?
Sulaukti pripažinimo už savo veiklą buvo malonu, dėkoju jauniesiems katedros kolegoms, kad mane nominavo, tik mano nuostatų tai niekaip nepakeitė. Nesu tikra, ar apdovanojimų įsteigimas paskatins daugiau žmonių būti atvirus. Motyvacija būti atviram ateina iš kitur. Apdovanojimas gali būti vienas iš argumentų, bet tų, kurie iš esmės netiki atvirumo nauda, jis neįtikins. O tie, kurie nori būti atviri, ir be apdovanojimo tokie bus. Labiausiai apdovanojimą vertinu dėl to, kad dėl jo gavau progą pasisakyti, atkreipti dėmesį į tam tikrus mažiau pastebimus su atvirumu susijusius niuansus. Man svarbu parodyti, kad duomenų atvėrimas nėra tiktai medumi pateptas. Aš dėkoju Universitetui už iniciatyvą ir suteiktą progą kalbėti apie atvirumą.
Trumpai paminėjote saugumą kaip vieną iš aplinkybių, pateisinančių sprendimą neatverti duomenų. Kokios saugumo rizikos siejamos su geoerdviniais duomenimis?
Didžiausias pavojus gali kilti dėl neteisėto tam tikrų duomenų panaudojimo. Kaip pavyzdį galima būtų nurodyti, jei į priešiškai nusiteikusių valstybių agentų rankas patektų po žeme esančių tinklų duomenys. Jeigu priešas žinos, kur eina kabelis, žinos, ir kur jį nukirsti būtų patogiausia. Yra valstybinės reikšmės duomenų, kurie niekada nebus atverti. Jie susiję su dalykais, kurių priešas negali taip paprastai sužinoti iš palydovinio vaizdo. Deja, Žemės stebėjimo ir informacinės technologijos yra tiek pažengusios, kad vis sunkiau apsaugoti informaciją. Saugumo srityje valstybė susiduria su dilema: mums reikia savo duomenis turėti kuo patogiau pasiekiamus, kad galėtume jais disponuoti, kai prireikia, bet jiems esant atviriems, juos gali gauti bet kas. Laimei, institucijų raštingumas erdvinių duomenų saugumo srityje vis didėja. Dabar atsiranda specialistų, daugiau mąstoma apie žalos ir naudos balansą.
Taip pat yra duomenų, kurie neatvertini iš principo, pavyzdžiui, asmens duomenys. Atviruose geografiniuose duomenyse paprastai nebūna asmens duomenų, bet susiejus kelis duomenų rinkinius, kartais gali netyčia kažkas paaiškėti apie vieną ar kitą asmenį. To labai bijoma, nes baudos už asmens duomenų apsaugos pažeidimus didelės.
O kaip vertinate iniciatyvas, kai žmonės, neturintys kartografo išsilavinimo, bendromis pastangomis kuria žemėlapius, pavyzdžiui Open Street Maps projektą, kuris labai aktyviai mobilizuoja bendruomenes besivystančiose pasaulio šalyse?
Manau, tokios iniciatyvos nuostabios. Open Street Maps yra nuostabus produktas. Jie atviri visiems, savanoriai gali prisidėti, kaip nori, bet yra žmonės, kurie padeda sutvarkyti duomenis. Labai žaviuosi tokiomis iniciatyvomis ir tais žmonėmis, kurie prisideda. Tai parodo, kokį milžinišką dalyką visuomenė gali sukurti, kaip palyginti kokybiškai ir greitai tai galima padaryti. Tai yra fantastiška. Kaip ir atviro kodo programinė įranga, kuri yra atiduodama visiems; ir kadangi visi gali tobulinti, tai kažkas ir patobulina, ir grąžina atgal. Man patinka dalijimosi kultūra. Žmogus išsivystė į mąstantį žmogų būtent dėl dalijimosi.
Asociatyvinė iliustr.
Grįžtant prie tokių projektų kaip Open Street Maps, kartais tai būna vienintelė valstybei prieinama išeitis. Kai kurios neturtingos šalys gana ilgai turėtų laukti, kol savo išgalėmis susikurtų išsamų žemėlapį. Apskritai, kad galėtume kalbėti apie duomenų atvėrimą valstybiniu mastu, reikia tam tikro pragyvenimo lygio. Reikia, kad valstybė tam turėtų pinigų. Ne tokioje senoje praeityje, kai Lietuvos Adresų registras nebuvo atviras ir reikėjo mokėti po kelis litus už adresą, o tai buvo neįsivaizduojamai didelė kaina, prireikus tam tikroje vietovėje esančių adresų, žmonės sukdavosi, kaip išmanydavo. Patys eidavo, nuskaitinėdavo koordinates, įvedinėdavo adresus. Buvo prikurta visokių alternatyvų Adresų registrui. Labai gaila, kad taip turėjo būti. Buvo be reikalo įdėta tiek darbo, o tada dar kokybės, vientisumo, išsamumo skirtumai... Nebežinodavai, kuriame duomenų rinkinyje tas adresas tikresnis.
Moksliniuose tyrimuose paprasti žmonės taip pat gali surinkti labai daug duomenų, pavyzdžiui, apie mikroklimatą žemėje: nesunku pažiūrėti už lango, pamatuoti drėgmę, temperatūrą. Ir tai yra fantastiški duomenys, tik sunkokai suvaldomi kokybės ir nuoseklumo aspektu.
Taigi, kaip pagrindinį iššūkį visuomenės įtraukimui į mokslo procesą matytumėte kokybės ir duomenų srauto suvaldymą?
Tik iš dalies. Vadinamasis „piliečių mokslas“ nebūna palaidas. Nėra taip, kad vien piliečiai ten kažką suneša. Visada yra koordinatoriai, kurie sunkiai dirba ir kuria duomenų patikros, kontrolės, tvarkymo sprendimus. Ir ne moksliniuose visuomenę įtraukiančiuose projektuose, kaip Open Street Maps ar Wikipedia, visada yra organizuota priežiūra. Iš pašalės atrodo, tarsi bendruomenė pati save taiso, bet joje yra ir atsakingi asmenys, prižiūrintys duomenis.
Gal su skaitytojais galite pasidalinti kokia nors sėkmės istorija, kai atverti duomenys atnešė didelę pridėtinę vertę?
Tokių istorijų aplinkui daugybė. Kad ir Lietuvos erdvinės informacijos portalas (geoportal.lt). Matome, kad ten pateikiami duomenys aktyviai naudojami. Vienas iš klausimų, dėl kurių tarp mūsų buvo kilusi diskusija prieš atveriant duomenis, buvo, ar reikia atverti duomenis tiems, kurie iš jų kurs komercinį produktą. Aš visą laiką buvau už tai, kad reikia atverti duomenis ir komerciniam naudojimui. Tą patį konstatuoja įvairios studijos. Vis tiek už tuos duomenis yra sumokėta mokesčių mokėtojų pinigais, tai koks pagrindas neduoti verslui, kuris irgi yra mokesčių mokėtojas? Gerai – verslas iš to, ką sukurs duomenų pagrindu, gaus pajamas; bet ir tai grįš pridėtine verte. Pavyzdžiui, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (LŽŪKT) iš Lietuvos erdvinės informacijos portalo ima labai daug duomenų. Jie tų duomenų pagrindu sukurtus produktus, padedančius ūkininkams susiplanuoti savo veiklas, parduoda. Tačiau dėl to, kad LŽŪKT nereikia mokėti už duomenis, jos produktai yra pigesni ūkininkui – juk už papildomas išlaidas paprastai sumoka galutinis naudotojas. Verslai yra laimingesni, nes jiems nereikia galvoti, kur rasti pinigų sumokėti už duomenis. Jie tuos pinigus geriau panaudos sprendimams patobulinti. Naudotojai taip pat yra laimingesni, nes gauna kokybiškesnį produktą už žemesnę kainą. Be to, atvirieji duomenys skatina inovacijas. Pavyzdžiui, verslo įmonė iš atvirų duomenų portalo paims 25 rinkinius, kurių jai reikia, ir po metų dar penkis, kurių jai lyg ir nereikia, bet jai gal įdomu, nes mato juose potencialią naudą. Iš to gims nauji produktai.
Ypač aktyviai atviruosius duomenis naudojanti verslo sritis yra nekilnojamojo turto sprendimai. Vystytojams reikalinga daug informacijos apie vietą, apie teritoriją. Jeigu tie duomenys nebūtų atviri, ką jie darytų? Arba pirktų, ir tada jų produktai būtų labai brangūs, arba vogtų, arba kurtų patys. Nesant oficialių atvirųjų duomenų, įmonės prisidarytų kažkokių nesąmoningų duomenų rinkinių, nes kokybiškiems erdviniams duomenims sukurti reikia kompetencijų ir daug laiko. Dabar nekilnojamojo turto vystymo sektorius gauna kokybiškus valstybės duomenis iš patikimų šaltinių, jie žino, kas atsakingas už tuos duomenis. Jeigu randa klaidą, žino, kam pranešti, kad ji būtų ištaisyta. Tai visiems taupo laiką ir išteklius.
Pokalbį užbaigsime tradiciniu Atvirųjų duomenų dienos interviu klausimu: ar turite kokią svajonę, susijusią su atviraisiais duomenimis Lietuvoje?
Kaip Lietuvos erdvinės informacijos portalo komandos narė, norėčiau, kad visi valstybės duomenys būtų labai kokybiški, dažnai atnaujinami ir lengvai randami, kad žmogui nereikėtų klaidžioti jų ieškant. Aišku, tai užtikrinti yra sudėtinga, ypač kai duomenų kiekiai dideli... Taip pat norėčiau, kad žmonės, kurie dabar darosi vis išmanesni, siųstųsi atviruosius duomenis ne vien tik iš smalsumo, bet dar kažką iš jų sukurtų, ir tuo pasidalintų, kad įsisuktų dalijimosi kultūros ratas. Apskritai, manau, kad yra einama gera kryptimi, tik reikia nesustoti.
Kalbino dr. Gintė Medzvieckaitė
2025-03-05