Prieš 35 metus kovo 11 dieną buvo pasirašytas aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, kuriuo atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Valstybinės šventės proga norime dar kartą aptarti šio įvykio reikšmę Lietuvai, kuri tik dar ryškiau atsiskleidžia šiais neramiais pokyčių ir tebesitęsiančio karo Ukrainoje laikais.
Paskatinti pernai išleistos dr. Norberto Černiausko knygos „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“, nutarėme pakalbinti autorių, Istorijos fakulteto dėstytoją, parašiusį ir labai populiarią, daug dėmesio sulaukusią knygą „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“.
Jei nebūtų kovo 11 dienos įvykių, nebūtų pavykę atkurti nepriklausomybės? Ar galima įsivaizduoti tokį scenarijų?
Aš įsivaizduočiau nebent, kad nepriklausomybė atkuriama kovo 12, 13 d. ar net gegužės mėnesį, vėliausiai – 1991 metų rugpjūtį ar rugsėjį, bet kad iš viso to nebūtų – sunkiai įtikimas scenarijus net pagal alternatyvios istorijos užmanymus. Byrant Sovietų Sąjungai nebuvo tokių šalių (buvusių „respublikų“), kurios nepaskelbtų nepriklausomybės. Po to viskas vystėsi skirtingais keliais, bet tada net vidurio Azijos šalys paskelbė nepriklausomybę, o mes ją atstatėme.
Jokia jėga nebegalėjo šito sustabdyti?
Galėjo. Kelias po kovo 11-osios galėjo būti ir kitoks. Turėjome blokadą, sausio 13-osios įvykius. Kelias buvo pristabdytas ir Lietuvos raida galėjo būti kitokia. Išskirčiau kelis galimus scenarijus. Pirmas scenarijus – kad nepriklausomybę skelbiame tik po pučo, kaip ir padarė dalis šalių, saugiai išlaukdamos tinkamo laiko. Ar tai būtų atsiliepę vėliau? Nebūtinai. Galime palyginti, kaip susiklostė situacija dviejose šalyse. Moldova paskelbė nepriklausomybę, bet dirbtinai įžiebiamas konfliktas ir ji išlieka Rusijos orbitoje. Dėl Rusijos įtakos Moldova labai ilgai trypčiojo vietoje. Kitas, baisesnis, variantas – tai Baltarusija. Įtakoti Rusijos reikiami žmonės perima valdžią, tampa diktatoriais ir yra Rusijos orbitoje nuo XX a. pabaigos. Tai tokie prastesni scenarijai. O mūsų, Baltijos valstybių, scenarijus, matyt, yra geriausias.
Palankiai susiklostė aplinkybės?
Nesakyčiau. Nors aplinkybės buvo palankios, atsivėrė langas dėl sumaišties Rusijoje, kilo didesnis susidomėjimas šia pasaulio dalimi vakaruose. Bet atsivėrusių galimybių nepakanka, reikia konkrečių žmonių, bendruomenių ryžto. Tai nėra atsitiktinumas, tai – tuomečių žmonių, aktyviai veikusių politikų, visų dalyvavusiųjų bendras įdirbis. Lietuva, Latvija, Estija pirmos visavertiškai atstatė nepriklausomybę.
Sausio 13, vasario 16, kovo 11, liepos 6 d. Kuri data Jums svarbiausia, reikšmingiausia? O gal toks klausimas neturi prasmės?
Formaliai visos šios dienos – valstybinės šventės. Kiekvienam asmeniškai kažkurios galbūt svarbesnės. O man svarbiausios – vasario 16-oji ir sausio 13-oji. Vasario 16-ąją laikau pagrindine diena, kai prisimintas ir simboliškai tarsi sugrąžintas senasis valstybingumas. Kovo 11-oji be vasario 16-osios gal apskritai nebūtų tokia: arba būtų paskelbta vėliau, arba apskritai būtume turėję Baltarusijos, Ukrainos ar Kaukazo variantą, jei nebūtume turėję tos 20 metų valstybingumo patirties. Tai – svarbiausia data, o kovo 11-oji – tarsi vasario 16-osios vaikas, patvirtinimas. O sausio 13-oji yra dabartinėms kelioms kartoms esminė data, kurią prisimena visi: tiek dalyvavę, tiek tiesiogiai nedalyvavę. Tai – su įvairiausiais jausmais, išgyvenimais susijusi diena. Tai – ta diena, kai buvo apginta nepriklausomybė, ne tik gedulo, bet ir pergalės diena. Man tai – svarbiausios datos.
O gal tik didelės valstybės gali jaustis saugios ir nepriklausomos? Juk tiek Vasario 16-oji, tiek Kovo 11-oji įvyko susiklosčius palankioms istorinėms aplinkybėms?
Aš prieštaraučiau tokiai nuomonei. Taip. Aplinkybės turi susiklostyti, nes štai 1949 metais partizanai nepriklausomybės nepaskelbė, nes aplinkybės buvo labai nepalankios. Aplinkybės turi būti palankios. Bet istorijoje dažnai taip nutinka, kad nors aplinkybės palankios, bet nėra konkrečių žmonių, visuomenės grupių ar politikų ryžto, todėl nieko neįvyksta. Turi būti valia, apsisprendimas, ir tai svarbiau nei susiklosčiusios aplinkybės.
Kovo 11-oji rėmėsi į Vasario 16-ąją. Dėliojant alternatyvas reikia pasižiūrėti į analogus. Man rodos, 1918 metų kovo pabaigoje Baltarusija paskelbė nepriklausomybę, bet iš to nieko neišėjo. Raudonoji armija nušlavė viską, šalis buvo padalinta tarp Lenkijos ir Sovietų Sąjungos. Ukraina gal kiek ilgiau išbuvo nepriklausoma, bet šioms šalims nesusiklostė taip kaip mums. Ir tai turėjo įtakos vėliau. O Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje užaugo viena karta, baigė mokslus, subrendo, per tuos dvidešimt metų pažino pasaulį. Ir to užteko, kad vėliau visi suprastų, kas yra valstybingumas, kaip atrodo gyvenimas nepriklausomoje šalyje. Didelė dalis Kovo 11-osios Akto signatarų realiai prisiminė tą šalį. O štai Vasario 16-osios Akto signatarams buvo sunkiau, niekas juk jau neprisiminė didingų LDK laikų, bet pagrindas buvo. Kai kurie to meto politikai riesdavo nosį prieš latvius ir estus teigdami, kad mes tai turėjome savo didelę ir galingą valstybę, o jie – ne.
Yra Lietuvoje žmonių, kurie vis dar mano, kad sovietiniai laikai buvo geresni, „prie ruso buvo geriau“. Ar tarpukario Lietuvoje tokių buvo?
Manau, kad buvo. Turint omenyje, kad Rusijos imperijoje nuo 1907–1908 metų iki Pirmojo pasaulinio karo buvo didžiulis ekonominis pakilimas, šalis pirmą kartą augo ir gal po truputį vėrėsi į vakarus. Manau, kad dalis žmonių ilgėjosi stabilumo. Man atėjo į galvą vieno provincijos veikėjo dienoraščio ištrauka apie tai, kad miestelyje yra penki policininkai, ir jie nesugeba susitvarkyti, o anksčiau pakako vieno caro žandaro tvarkai palaikyti. Gal tai nostalgija, o gal kitos priežastys.
Kažkada kalbinau prof. A. Bumblauską. Jis sakė, kad tada anoje Lietuvoje neturėjome draugų, o dabar turime bent trisdešimt draugų. Ar dabar situacija labai skiriasi nuo 1939 metų, ar turime draugų?
Manau, kad dabar situacija gerokai skiriasi, esame žymiai geresnėje padėtyje. Anksčiau manyta, kad jei niekam neužkliūvame ir esame neutralūs, susitariame su visais garbės žodžiu, kad niekur nesikišime, tai ir pasitikime tuo garbės žodžiu. Dabar tą neutralumą keičiame draugystėmis, sutartimis. Turime daug sąjungininkų, draugų. Per tuos 35 metus Lietuva susisaistė, integravosi, kur tik galėjo, kad atėjus dienai x nebūtų viena. Dėl to esame geresnėje situacijoje Ar ta geresnė situacija leidžia mums snausti ir nieko nedaryti? Matyt, kad ne.
Dėkui už pokalbį.
Nuotr.: Norbertas Černiauskas (VU istorijos fakulteto archyv. nuotr.)
Kalbino Nijolė Bulotaitė
20225-03-10