Birželio 11 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Joachimo Lelevelio salėje menotyrininkas doc. dr. Helmutas Šabasevičius pasakojo apie VU bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomą unikalią teatro scenografijos eskizų ir brėžinių kolekciją. Šiais metais Vilniaus miesto teatras mini 240 metų sukaktį, o bibliotekos Mažojoje ekspozicijoje XXI–XXII (Universiteto g. 3, III a.) veikia paroda „Vilniaus miesto teatrui – 240: teatro dekoracijų eskizai ir brėžiniai iš Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių“.
H. Šabasevičius pabrėžė, jog J. Lelevelio salė labai svarbi Lietuvos teatro istorijai, nes čia buvo Piešimo ir tapybos studija, kurioje mokėsi ir vėliau su Vilniaus teatru bendradarbiavę dailininkai. „Esame kiek pamiršę teatro istoriją. Šiandien tų vietų, kuriose veikė Vilniaus teatras, arba nebėra, arba jos labai pasikeitusios. Nors minime teatro veiklos 240 metų sukaktį, Lietuvos teatro istorija siekia gerokai ankstesnius laikus. Pirmasis spektaklis buvo suvaidintas Jėzuitų kolegijos atidarymo proga 1570 metais, tai – Stefano Tucci „Heraklis“. Vėliau turėjome labai turtingą mokyklinio teatro istoriją. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma turtinga teatro afišų kolekcija. 1795 metais į Vilnių atvyko lenkų režisierius, aktorius Voicechas Boguslavskis ir prasidėjo nuosekli teatrinė veikla Oskierkų rūmuose, kurių iki šiandien išlikę tik nedideli fragmentai šalia Teatro, muzikos ir kino muziejaus“. Pasak menotyrininko, nuo tada teatro dailininkai, režisieriai, aktoriai galėjo iš savo veiklos pelnytis duoną. Vėliau Vilniaus teatras persikėlė į vadinamuosius Mažuosius Radvilų rūmus šalia. Apie šiuos rūmus savo laiškuose rašė profesorius J. Lelevelis, minėdamas, kad salė nepatogi, iš ložių prastai matyti. Sužinoti apie Vilniaus teatrą galima ir iš VU profesoriaus J. Franko atsiminimų. Nemažai galima rasti ir to meto VU studentų prisiminimuose, kur žavimasi pastatymais, prabangiais aktorių kostiumais. Būta ir kritiškų atsiliepimų apie teatro skurdą, prastas dekoracijas.
Pranešėjas pristatė Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomą unikalią kolekciją, kurioje daugiausia eskizai, brėžiniai, kostiumų sąsiuvinis, kuris buvo skirtas gyvųjų paveikslų pasirodymams. Gyvieji paveikslai buvo labai populiarūs Vilniuje, tai buvo miesto pramogų dalis, o teatre – vizualinis elementas tarp veiksmų. Juos rengė ir VU profesorius Jonas Rustemas, ir jo mokiniai. Dailininkams gyvieji paveikslai leido pademonstruoti komponavimo įgūdžius ir profesionalumą.
H. Šabasevičius pabrėžė, jog nežinome daugelio VU bibliotekoje saugomų eskizų autorių nei kam jie skirti, kokiems spektakliams. Bet yra ir išimčių. Tai – dailininko Antano Smuglevičiaus pasirašytas gotikinės salės eskizas, tarsi koliažas, stengtasi sukurti erdvinį įspūdį. To laikotarpio scenovaizdžiai buvo tipiniai, ir keliaudavo iš vieno spektaklio į kitą, naudoti daug kartų. Menotyrininkas vieną eskizą priskiria Jozefui Hiliarui Glovackiui, Jono Rustemo mokiniui. Dar vieną eskizą ateityje patyrinėjus tikisi priskirti VU profesoriaus Henriko Liudviko Bojanaus kolekcijai, kurioje buvo keli italų dailininko Bernardo Belotto kūriniai. Profesorius L. Bojanus juos įsigijo iš Belotto dukters, vėliau jie atsidūrė Darmštate. Menotyrininko nuomone, jų braižas labai primena mūsų bibliotekoje saugomą piešinį.
Taigi, bibliotekos kolekcijoje slypi dar nemažai paslapčių. Reikia tikėtis, kad pavyks autorių identifikuoti, o tyrėjų laukia įdomus atradimas.