Ne vienoje senoje knygoje galima rasti XV–XVIII a. nupieštų, o kartais ir išspausdintų mažų rankyčių. Tai – manikulai arba kitaip vadinamos nuorodinės rankytės. Atidus senų laikų skaitytojas juodu arba raudonu rašalu nupiešdamas įvairiausios formos rankytes, rodančias į svarbias teksto vietas, tarsi kviesdavo vėlesnius skaitytojus pasidomėti, kas tokio svarbaus šioje vietoje parašyta.
Inkunabuluose, o taip pat ir vėlesnėse knygose, nuorodinės rankytės buvo piešiamos laikantis iš rankraštinių knygų atėjusios tradicijos. Rankytės, vienu ar keliais pirštais rodančios į svarbias teksto vietas, buvo aptinkamos jau XI a. rašytuose tekstuose, ir vėliau spausdintose knygose, jos tapo dažniausiai skaitytojų naudotais rankraštiniais ženklais knygose. Stengdamiesi neatsilikti nuo atidžių skaitytojų, nuorodinius nedidelius rankyčių simbolius į XVI a. knygas jau spausdavo ir knygų leidėjai, taip praturtindami savo knygas nedideliu, bet labai efektyviu informacinu aparatu. Nuorodinės rankytės knygose turi skirtingą reikšmę – jos gali nurodyti, įspėti, pagrasinti ar pasijuokti. Kartais jos būna realistiškos, lyg atkartojančios dailininko rankos atvaizdą, kitos atrodo groteskiškai, lyg būtų nupieštos nemokšos.
Neretai iš tokių rankyčių galima nuspėti skaitytojo statusą. Pavyzdžiui, jeigu piešinyje matomas vienuolio abito rankogalis, galima įtarti jį buvus dvasininku; nėriniuotas rankogalis galėtų rodyti pasiturintį žmogų. Iš piešimo manieros taip pat galima bandyti nustatyti ir laikotarpį, kada jos buvo nupieštos. Vienomis seniausių yra laikomos tos nuorodinės rankytės, kurių rodomasis pirštas yra itin ilgas, o pirštai piešiami su nagais. Europoje jos buvo paplitusios Renesanso epochoje (XIV–XV a.)4. Mūsų kraštuose Renesanso epochos bruožų turinčių nuorodinų rankyčių būta ir kiek ilgiau. Štai pranciškonų pamokslininko Pelbarto iš Temesvaro (apie 1435–1504) pamokslų knygoje jos buvo nupieštos XVI a. pabaigoje Kauno bernardinų (rudu rašalu) ir, kopijuojant ankstesnes rankytes, XVII a. Tytuvėnų bernardinų (juodu rašalu) vienuolynų vienuolių. Įdomu ir tai, kad šiame inkunabule yra nupieštos dešiniosios ir kairiosios nuorodinės rankytės.
Su žmogaus figūra nupieštos nuorodinės rankytės priskirtinos ankstyvesniam laikotarpiui, dažniausiai sutinkami vienuolius vaizduojantys piešiniai. Visai smagu būtų manyti, kad tai – knygos skaitytojo autoportretas. Kaip ten bebūtų, piešinyje greičiausiai pavaizduotas gyvenamojo meto vienuolio abitu vilkintis žmogus, nurodantis skaitytojui atversti ankstesnį knygos puslapį ir dar kartą atkreipti į jį savo dėmesį. Laikotarpį, kada nupieštos nuorodinės rankytės galima nuspėti ir iš rankogalių. Pavyzdžiui, vienuolišką abitą primenantys platūs, keliomis rievėmis susigarankštavę rankogaliai buvo populiarūs ir piešiami prie rankyčių XV–XVI a., o nėrinius primenantys atsirado kartu su nėriniuotais apdarais XVI a. pab. – XVII a.
Laikui bėgant rankyčių rašymo būdas paprastėjo, jos tapo nebe tokios dailios, nes pasikeitė ir pats knygos vertinimas: į jas žymes dėti pradėjo žmonės, nebijodami brangiame daikte palikti negražių ženklų. O jau XVIII a. nuorodinės rankytės beveik visiškai išnyko, jas pakeitė paprasčiausia nuoroda „NB“ „Nota bene“ (gerai įsidėmėk).
Svarbių teksto vietų žymėjimas „NB“ ženklu (VU biblioteka Ink. 24).
Naujieną pateikė Sondra Rankelienė
2025-07-25