Paroda veikia VU bibliotekos Mažojoje ekspozicijoje XXI–XII (Universiteto g. 3) iki 2025 m. gruodžio 15 d.
Pokaris, stalininis laikotarpis (1945–1954)
Pasitraukus į Vakarus profesoriams Antanui Saliui ir Pranui Skardžiui, taip pat dialektologui ir kalbos istorikui Pranui Jonikui, liko tik jų išugdyti gabūs jaunuoliai Jonas Kabelka, Jonas Kruopas, Kazys Ulvydas, po karo tapę Vilniaus universiteto dėstytojais, ir Juozas Balčikonis, įgijęs išsilavinimą Sankt Peterburgo universitete ir daugiausia rūpinęsis didžiuoju „Lietuvių kalbos žodynu“ bei praktiniais kalbos dalykais. Dėl prievarta brukamų pseudomokslinių teorijų ir specialistų stokos kalbotyros tyrimams sąlygų nebuvo, tad daug dirbta praktinio darbo. Būrelis gabių VU studentų studijavo prieškarinę kalbotyros literatūrą, rinko medžiagą disertacijoms ir laukė geresnių laikų. 1952–1953 m. disertacijas iš rašomosios kalbos istorijos apgynė Jonas Kruopas ir Jonas Palionis.
Vadinamojo atšilimo laikotarpis (apie 1955–1964)
Ideologijos varžtai šiek tiek atsileido šeštojo dešimtmečio viduryje. Proveržiu laikytini 1955, 1956 ir 1958 metai, kai apginta po tris keturias disertacijas. Į kalbotyrą ateina būsimasis baltistikos elitas – Zigmas Zinkevičius, Vytautas Mažiulis, Vincas Urbutis, Jonas Kazlauskas ir kt. Pasirodė monografijų, taip pat darbų, spausdinamų VU leidžiamame žurnale „Kalbotyra“ (nuo 1958). Daugiausia gvildenamos kalbos istorijos problemos, taikant filologinį ir lyginamąjį istorinį metodus. Neįkainojama paslauga baltų kalbotyrai – K. Būgos Rinktiniai raštai (t. 1–3, parengė Z. Zinkevičius, 1958–1962). Sukurta nauja tarmių klasifikacija (Aleksas Girdenis ir Z. Zinkevičius, 1964).
Pradėtas Lietuvių kalbos gramatikos projektas, sutraukęs stipriausias LKI ir aukštųjų mokyklų (daugiausia VU) pajėgas (t. 1, 1965). Remtasi klasikine gramatikos schema, nusižiūrėta iš rusų kalbininkų. Kalbos mokslas, nors daugiausia aprašomojo pobūdžio bei prižiūrimas cenzūros, plečiasi, šakojasi ir įgauna brandos apie septintojo dešimtmečio vidurį, prasidėjus vadinamajam sąstingiui (apie 1965–1986).
Vad. sąstingio laikotarpis (apie 1964–1988) ir Sąjūdžio laikas (1988–1990)
Proveržį dialektologijoje rodo apibendrinamasis Z. Zinkevičiaus veikalas Lietuvių dialektologija (1966). 1965 m. pradėtame leisti žurnale „Baltistica“, skirtame diachroninei baltų kalbotyrai (red. J. Kazlauskas, iki 1970, V. Mažiulis, iki 1996, B. Stundžia, nuo 1996), straipsnius spausdina ir Vakarų kalbininkai. Vilnius tampa pasauliniu baltistikos centru (iki tol šis vaidmuo priklausė Rygai).
VU nuo 1964 m. rengiamos baltų kalbotyros konferencijos, vadinamos sąjunginėmis (antroji 1970, trečioji – 1975, o ketvirtoji 1985 – jau tarptautinė, nuo šeštosios įtvirtinamas Tarptautinio baltistų kongreso pavadinimas).
1973m. įkuriama nuo Lietuvių kalbos katedros atsiskyrusi Baltų filologijos katedra (vedėjas prof. V. Mažiulis), vėliau keitusi pavadinimus ir vedėjus (dab. Baltistikos katedra). Lietuvių kalbos ir Baltų filologijos katedrose stažuojasi Vakarų pasaulio baltistai: Helge Rinholmas (1969–1970, Norvegija), Jörunduras Hilmarssonas (1971–1972, Islandija), Guido Michelini (1979, Italija), Pietro U. Dini (1983–1984, Italija) ir kt.
Baltų filologijos katedra (1980). Iš kairės sėdi V. Urbutis, J. Kabelka, V. Mažiulis, E. Jakaitienė, J. Balkevičius.
Stovintieji: D. Kadžiulytė, B. Stundžia, O. Kosienė
Pasirodė metodologiniu požiūriu brandžių V. Urbučio etimologijos straipsnių, perspausdintų knygoje „Baltų etimologijos etiudai“ (1981). Svarbūs V. Mažiulio „Prūsų kalbos etimologijos žodynas“ (4 tomų veikalas baigtas vėliau, 1988–1997; 2013, red. V. Rinkevičius).
Parašyta reikšmingų veikalų, kuriuose taikomas vidinės rekonstrukcijos metodas, įgalinantis objektyviau nušviesti baltų kalbų reiškinių kilmę: J. Kazlausko „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ (1968), V. Mažiulio „Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai“ (1970).
Populiarėja struktūrinė kalbotyra, pradeda rodytis ir teorinių darbų. Pažymėtini bendrinės lietuvių kalbos ir tarmių garsyno bei prozodijos tyrimai, atlikti pasitelkus eksperimentus. Šios krypties tyrimus vainikuoja A. Girdenio veikalas „Fonologija“ (1981) ir vėliau iš jo išaugusi monografija „Teoriniai fonologijos pagrindai“ (1995) bei antras jos leidimas (2003), išverstas į anglų ir rusų kalbas (2014). A. Girdenis laikytinas lietuviškosios fonologijos mokyklos kūrėju, išskirtiniu kalbininkų ugdytoju: vadovavo daugiau nei 30 doktorantų ir Jaunųjų kalbininkų seminarui, kuris sovietmečiu lietuvių kalbotyrą artino prie tarptautinių standartų.
Galima kalbėti ir apie lietuviškąją žodžių darybos mokyklą, kurią sukūrė V. Urbutis. Jo „Žodžių darybos teorija“ (1978, 2009) – pirmoji teorinė Lietuvos kalbininko knyga. V. Urbučio koncepcija rėmėsi Evalda Jakaitienė, tyrusi – veiksmažodžių darybą.
Veikalus apie lietuvių kalbos gramatines kategorijas išleido Aldona Paulauskienė (1979, 1989). Baltų kalbų gramatikos reiškinius gretinamuosiuose ir tipologiniuose darbuose analizuoja germanistai. Šios krypties viršūnė – Emmos Geniušienės The Typology of Reflexives (1987), pirma Lietuvos kalbininko monografija, išleista Vakarų leidyklos.
Sąstingio metais nemažai dirbta leksikologijos ir leksikografijos baruose. Minėtinas E. Jakaitienės darbas „Leksinė semantika“ (1988).
Prof. Bonufacas Stundžia
Naujieną pateikė S. Misiūnienė
2025-10-23