Lapkričio 25 d. Baltojoje salėje atidaryta paroda „Įmedžiaginta dvasia: menininkų knygų kolekcija Vilniaus universiteto bibliotekoje”. Joje pristatomos grafikos kabinete sukauptos menininkų knygos pagal atlikimo techniką sugrupuotos į šešis porūšius: rankraštinės menininkų knygos, bibliofilinės menininkų knygos, iliustruotos monografijos ir tiražinės menininkų knygos, rašančių menininkų knygos, menininkų atspaudų knygos, konceptualiosios menininkų knygos. Pakalbinome parodos kuratorę menininkę ir bibliotekos darbuotoją Viktoriją Rybakovą, kuri ir pati kuria menininkų knygas, ir jas tyrinėja.
Kaip Jūs apibūdintumėte menininko knygą?
Tai knyga, kurią paėmęs į rankas jauti, kad tai – meno kūrinys. Tai gali būti gražiai išleista bibliofilinė knyga, vienetinė menininko knyga, kurią visą sukūrė pats menininkas savo rankomis. Nereikėtų jos įsprausti į griežtus rėmus, nes menas yra laisvas ir atviras meno formoms. Kiekvienas žmogus subjektyviai supranta, kas yra meno kūrinys.
JAV menininkų knygų pradžia siejama su konceptualaus meno atsiradimu, o Europoje – labiau su XX a. pradžia ir pirmomis iliustruotomis knygomis. Prancūzijoje – su Gijomo Apolinero kaligramų poezija, kitaip vadinama konkrečiąja poezija, Vokietijoje su Vasilijaus Kandinskio iliustruota poemų knyga Klange. Anglijoje tokių knygų pradininku laikomas Viljamas Bleikas, kuris buvo atradęs savo spaudos techniką. Menininko knygos sąvoka yra nepastovi ir kintanti. Kai kas mano, kad tai turi būti vienetinis meno objektas. Atsitraukus nuo šios sąvokos postmodernistinės reikšmės, galime pamatyti, kad menininkų knygos reikšmė šiandieną yra įgavusi platesnį kontekstą per akademinį pasaulį ir profesionaliąją meno leidybą.
Ar sunku buvo atsirinkti knygas? Ar mūsų biblioteka turi daug menininkų knygų?
Taip, sunku. Tyrimą dariau metus. Sunku buvo atskirti tipologijas, todėl keliavau po kitas bibliotekas ir domėjausi, kaip jie skirsto. Galiausiai šiek tiek padėjo viena prancūzų tyrėja, kuri daug rašė apie menininkų knygas iš akademinės perspektyvos. Ji išskyrė daug skirtingų pavyzdžių, bet ji skiria menininkų knygas nuo septintojo dešimtmečio pradžios. Aš atsisakau chronologijos, vertinu pačią knygą kaip meno kūrinį, o tada žiūriu į techniką, kuria ji sukurta. Tarkime, taip ekspozicijoje atsiranda Marijos Mašiotaitės Urbšienės (1895- 1959) rankraštis, kuris buvo sukurtas kalėjimo sąlygomis? Tai jos dienoraštis, bet tai jau antras egzempliorius, jos ranka perrašytas. Matyt, rengė jį taip, kad kažkas radęs galėtų išleisti kaip knygą, su tiksliais nurodymais, detalėmis, kurias išmanytų tik knygotyrininkai. Šią knygą vertinu kaip menininkės knygą, nes pačios sąlygos, kuriomis sukūrė tokį gražų objektą, stebina. Taip atsiskleidžia daug žinių apie knygos sukūrimo meną. Matyti, kad tai darė knygos menui artimas žmogus. M. Urbšienė buvo Lietuvos užsienio reikalų ministro žmona, viena iš knygų meno mėgėjų klubo narių, bibliografė, rašytoja.
Kitos Lietuvos bibliotekos taip pat turi menininkų knygų, nors specialiai tuo nesidomėjau. Literatūros ir meno archyvas turi Žibunto Mikšio rankraščių, „klijuotinių“ menininko knygų, kurias jis kūrė kaip knygas. Ž. Mikšys buvo pats sugalvojęs vadinti savo sukurtas knygas klijuotinėmis.
Kaip gimė minti surengti tokią parodą?
Įsidarbinusi bibliotekoje iš karto norėjau imtis šios temos, o ir Linas Jablonskis – ilgametis Grafikos kabineto vadovas, menininkas – buvo vienas tų, kurie pirmi pradėjo skleisti menininkų knygų medijos žinią. Pirma paroda įvyko 1991 metais. Grįžęs iš Paryžiaus, kur važinėjo pas Žibuntą Mikšį, Linas Jablonskis atsivežė Pompidu centro išleistą menininkų knygų parodos katalogą, jį rodė savo bičiuliams menininkams ir kvietė kurti menininkų knygas. Pirmoji pasiūlyta tema buvo „Vandens gėrimo būdai“, jai knygas sukūrė Laisvydė Šalčiūtė, Kęstutis Grigaliūnas, Linas Jablonskis. Knygrišys Ferdinandas Saladžius kai kurias knygas įrišo. O bibliotekoje viskas prasidėjo kiek anksčiau, nuo dailininko Vinco Kisarausko, kuris bendradarbiavo su knygrišiais. Kai kurias knygas jis sukūrė specialiai Grafikos kabinetui.
Kitąmet tikimasi parengti skaitmeninį pasakojimą apie menininkų knygų kolekciją. Tai aktualu užsienio tyrėjams, nes ši tema Lietuvoje mažai nagrinėta. 2004 metais buvo parengtas doktorantūros darbas, o po to nebebuvo šiuolaikiškesnės apžvalgos. Man rengiant straipsnį apie minininkų knygų kolekciją buvo daug diskusijų apie patį terminą. Nuomonės kartais labai išsiskiria. Kartais pačių dailininkų nuomonė būna kitokia.
Mano manymu, menininko knygos vis tiek turėtų išlikti knygomis. Taip jos įgauna didesnę vertę, nes žiūrima į tai, kaip originaliai knyga sukomponuota, atspausta, koks ypatingas popierius buvo parinktas. Beje, nemažai menininkų, kuriančių knygas, patys gamina popierių.
Paroda „Įmedžiaginta dvasia: menininkų knygų kolekcija Vilniaus universiteto bibliotekoje” Baltojoje salėje veiks iki 2026 sausio 30 d. Kviečiame apsilankyti.
Nuotraukoje: Viktorija Rybakova
Kalbino Nijolė Bulotaitė
2026-01-13