Vasario 2 d. minime 130-ąsias rašytojo Balio Sruogos gimimo metines. Rašytojas, literatūros ir teatro kritikas, Kauno Vytauto Didžiojo, Vilniaus universiteto profesorius B. Sruoga buvo išskirtinai spalvinga asmenybė, kurios tragišką likimą nulėmė didelių permainų laikmetis. Novatorius, modernistas, poetas, dramaturgas mokėsi Peterburge, Maskvoje, studijas baigė Miuncheno universitete, dėstė Kauno, vėliau – Vilniaus universitetuose. Vokiečių buvo įkalintas koncentracijos stovykloje. Laikas, praleistas koncentracijos stovykloje, išsiskyrimas su šeima, sovietinės permainos, nesėkmingi bandymai prisitaikyti palaužė sveikatą. Mirė 1947 metais, nesulaukęs savo knygos „Dievų miškas“ išleidimo.
Nuo Kauno universiteto laikų B. Sruoga draugavo su rašytoju Vincu Krėve, ir toji draugystė aprašyta žurnalisto Rapolo Mackonio atsiminimuose „Balys didysis ir Vincas mažasis“. Pora pasižymėjo ūgio skirtumu (B. Sruoga buvo aukštas, o V. Krėvė – nedidelio ūgio), pomėgiu gerti kavą ir diskutuoti Vilniaus ir Kauno kavinėse. B. Sruoga nuolat lankėsi Rudnickio kavinėje (priešais Vilniaus katedrą), kur susitikdavo su V. Krėve, žurnalistu Rapolu Mackoniu, karo ir nepriteklių metais persikėlė į Baltąjį Štralį prie universiteto, kur skundėsi surogatine kava, bet vis tiek įpročio neatsisakė.
B. Sruogos, J. Nemeikšos, D. Karužaitės kelionė į Alytų. Nuotrauka iš VU bibliotekos Rankraščių skyriaus fondų.
B. Sruoga Vilniuje patyrė daug skaudžių išgyvenimų. Savo „Dienoraštyje. 1938–1945“ Vincas Mykolaitis-Putinas mini, kad 1942-aisiais metais Švietimo valdyba norėjo B. Sruogą ir M. Riomerį šalinti iš universiteto už bolševikines pažiūras, nors V. Mykolaitis-Putinas stebisi tuo, ir mano, kad toks kaltinimas yra be jokio pagrindo. Jis „Dienoraštyje“ taip pat rašo, kad buvo žinoma, jog B. Sruogą atleisti reikalavo Vokietijos saugumo organai. Visa tai iškilo todėl, jog B. Sruoga sovietmečiu parašė kantatą teatro atidarymo iškilmėms. Kai 1942 metais buvo išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, grįžęs neberado į vakarus pasitraukusios šeimos – žmonos ir dukros, kurių labai ilgėjosi, jo kūriniai nebuvo spausdinami, pašlijo sveikata. Šis nepaprastai jautrus, meniškos sielos žmogus buvo verčiamas prisitaikyti prie sovietinės realybės, perrašyti kai kuriuos savo kūrinius. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma nemažai B. Sruogos laiškų, keletas rankraščių. Didelį B. Sruogos laiškų, atvirlaiškių, eilėraščių pluoštą Vilniaus universiteto bibliotekai atidavė Valerija Čiurlionytė-Karužienė, M. K. Čiurlionio sesuo, su kuria B. Sruoga susirašinėjo 1915–1917 metais.
Mokslininkų parengtame elektroniniame B. Sruogos laiškų archyve išsiskiria kelios didesnės apimties laiškų kolekcijos, tarp jų ir laiškai, rašyti jaunystės bičiulei V. Čiurlionytei. B. Sruogos palikimo tyrėja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė tekstologė Neringa Markevičienė teigia, jog „Sruogos laiškai – būsenų, vidinių refleksijų istorijos veidrodis“. Tokie yra ir laiškai, atvirlaiškiai, rašyti V. Čiurlionytei, kuriuose gausu emocijų, nuotaikų kaitos, skundžiamasi vienatve, artimųjų, draugų ilgesiu. Kartais tekstai sueiliuoti, linksmi, liūdni, pikti, atsiprašantys, o besikeičiančias nuotaikas atspindi ir kreipiniai: sesute, sesule, sesul, brangiausioji, sesutėle numylėta, sesule mano ir t. t.
Šis tekstas iliustruotas nuotrauka iš Vilniaus universiteto bibliotekos archyvo, kurią galima buvo pamatyti parodoje „Taisanti ranka“ (kuri vyko 2025 m. spalio–lapkričio mėnesį VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje). Joje B. Sruoga nufotografuotas prie savo automobilio, pirkto už paskolą, kurią tikėjosi grąžinti laimėjęs Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių proga surengtą literatūros konkursą. Deja, piniginio prizo nelaimėjo, nes užėmė antrąją vietą. O antrąją vietą užėmusios „Milžino paunksmės“ rankraštį taip pat galima rasti Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje.
Nijolė Bulotaitė
2026-02-02