Kas nėra girdėjęs romantizuotų ir paslaptingumu dvelkiančių pasakojimų apie viduramžių ar net XVII a. vaistines, kur užsukęs galėjai pamatyti ne tik vaistų buteliukus, bet ir alchemiko laboratoriją primenančius kietųjų mineralų egzempliorius, ryškiaspalvius eliksyrus ir serumus, kabančius džiovintus tritonus, varles, gyvūnų kanopas ir ragus, gyvačių nuodų trauktines, įvairius prieskonius ir alkoholį. Tokia burtininko namelį primenanti aplinka susiklostė dėl to, kad ilgą laiką profesionali vaistininko specialybė nebuvo labai pelninga, o išgyventi vien iš vaistažolių ir tepalų buvo tiesiog neįmanoma. Dėl to vienas iš Vilniaus Medicinos draugijos įkūrėjų Jozefas Frankas juokaudavo, kad ilgus amžius vaistininkas buvo pirklio, artisto ir literato profesijų junginys, kuris norėdamas išlikti turėjo užsiimti įvairiomis keistomis veiklomis, manipuliuojant prietarais besivadovaujančia visuomene.
XIX a. medicina ir farmacija padarė didžiulį šuolį – daugelis iki tol nepagydomų ligų buvo įveiktos, atsirado begalė šiandien nepamainomų vaistų. Tačiau gydytojai ir farmacininkai, vedami smalsumo ir mokslinio intereso, nepamiršo savo profesijos istorijos ir rinko medžiagą apie šiuos gana kurioziškus medicinos praeities etapus. Štai Vilniaus Medicinos draugijos biblioteka, veikusi 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto patalpose, buvo sukaupusi nemažą senosios medicinos ir farmakologijos veikalų kolekciją.
Occo, Adolf. Pharmacopoea seu Medicamentarium pro Rep. Augustana, Augsburg, 1597.
Tarp šių knygų buvo ir vokiečių gydytojo Adolfo Oko (1447–1503) Augsburge išleistas vaistų gamybos žinynas – „Pharmacopoea seu Medicamentarium pro Rep. Augustana“. Jame, tarp daugybės įvairių preparatų, pateikta ir gyvybės vandens (lot. Aqua vitae) receptūra, kuriai reikėjo net 27 ingredientų. Šiam, savo verte išminties akmeniui prilygstančiam gėrimui, buvo naudojamos įvairios žolelės ir prieskoniai, tarp kurių – anuomet Europoje dar sunkiai prieinami pipirai ir kiti indiški prieskoniai, muskato riešutai, raudoni rožių žiedai, islandinės kerpenos, rozmarinas, lauro lapai ir kita. Viską gerai sutrynus, palaikius malvazijos vyne ir atlikus distiliavimo procedūrą, galiausiai turėjo gimti gyvybės vanduo.
Nors XIX a. tokių magiškų eliksyrų gamyba, tikėtina, jau nebuvo dažna, vis dėlto Apšvietos epochoje susiformavęs ir į modernų pasaulį žvelgiantis Vilniaus gydytojas dar jautė šiokį tokį nepasitikėjimą vaistininkais. Žinodami, kad dalyje vaistinių vyrauja antisanitarinės sąlygos, o įranga yra pasenusi, gydytojai dažnai bijodavo joms patikėti savo receptus ir vaistus gamindavo patys. Taigi lieka neaišku, kaip veikė Adolfo Oko aprašytas gėralas, tačiau akivaizdu, kad iki pat šiandien Lietuvoje pasitaiko keistų situacijų, kai nebe vaistininkai, bet įvairūs valstybės herojai nusprendžia visuomenei pasiūlyti savo gyvybės vandens versiją.
P. Smuglevičiaus salėje iki balandžio 30 d. veikia paroda, skirta Vilniaus medicinos draugijos 220 metų sukakčiai paminėti. Kviečiame užsukti į parodą apžiūrėti 1805 m.–XX a. I pusės VU bibliotekoje saugomus draugijos istorinius dokumentus, nuotraukas, planus, atskleidžiančius įvairius ir netikėtus medicinos istorijos faktus. Daugiau informacijos čia.
Informaciją pateikė dr. Laurynas Kudijanovas
2026-02-09