Lietuvos Tarybos nariai. 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarai. VU bibliotekos archyvo nuotr.
Lygiai prieš 108 metus, vasario 16 d. Vilniuje susirinkusi iš 20 iškilių visuomenės veikėjų sudaryta Lietuvos Taryba pasirašė istorinį Nepriklausomybės aktą. Šitaip visam pasauliui pranešta, kad krašto, kurį jau daugiau nei šimtmetį kontroliavo carinė Rusija, gyventojų valia yra teisiškai atkuriama Lietuvos valstybė.
Nors istorines detales laikas kartais pastumia į antrą planą, svarbu yra tai, kad kelias į akto priėmimą toli gražu nebuvo tiesus – pačios Tarybos nariai tarpusavyje ginčijosi, kaip turi atrodyti nepriklausoma Lietuva – respublika ar monarchija? Susieta tvirtais ryšiais su Vokietija ar nepriklausoma nuo bet kokių užsienio įtakų?
Tačiau suprasta, kad susiskaldymas niekam nenaudingas, tad net įvairiais klausimais oponavę Tarybos nariai sugebėjo rasti kompromisą, kuris šaltą vasario 16-ąją dieną įgavo kūną.
Visgi laisvės vien popieriumi neapginsi – jaunai Lietuvos valstybei, besikuriančiai po Pirmojo pasaulinio karo tvyrojusiame chaose, teko gintis nuo Sovietų Rusijos, Lenkijos ir bermontininkų pajėgų. Teko išgyventi ir praradimo skausmą – 1920 metais netekome Vilniaus krašto.
Tačiau nors ir sužalota, Lietuvos valstybė nenuleido galvos, puoselėjo ryšius su laisvuoju pasauliu ir daugelio šalių buvo pripažįstama net ir po 1940-ųjų, kai ją neteisėtai okupavo SSRS bei nacistinė Vokietija. Net ir praradus laisvę tiesiogine šia žodžio prasme, Lietuvos žmonės ją saugojo savo širdyse ir protuose – sovietmečiu slapta keldavo Lietuvos vėliavas, o išeiviai visame pasaulyje ir toliau uoliai kūreno valstybingumo židinį.
Šitoks vingiuotas, o dažnai ir išbandymų kupinas Lietuvos valstybės istorijos kelias mums parodo, kad laisvė neveikia autopilotu – ją būtina puoselėti, ginti ir prisiminti.
Su Vasario 16-ąja!
2026-02-16