Paryžius, nedidelis kambarėlis, šalia lovos – pluoštas žemėlapių, knygų, farsi ir arabų kalbų žodynai (nors smarkiai pasiligojęs, vis svajoja sausuma, per Iraną, nukeliauti į Indiją) – tokia garsaus keliautojo, Vilniaus universiteto dėstytojo Georgo Forsterio paskutinių dienų aplinka. Šis vaizdas kiek primena skurdžią kitos universiteto žvaigždės – Joachimo Lelewelio – gyvenimo pabaigą Prancūzijos sostinėje. Abiejų keliai turi nemažai sąlyčio taškų: gimę dabartinės Lenkijos teritorijoje, poliglotai, jakobinai, garsūs Vilniaus universiteto dėstytojai, bibliotekininkai (J. Lelewelis – Varšuvos, G. Forsteris – Mainco universitete), domėjęsi pasauliu, gamta, kartografija, knygomis, ir, nors gyvenę skirtingose epochose, – vienas Apšvietos, kitas Romantizmo – dėl knygų „susitikę“ (bibliotekoje saugoma į prancūzų kalbą išversta G. Forsterio knyga, kurioje aprašoma 1790 metų kelionė drauge su jaunuoju Alexanderiu von Humboldtu žemutiniu Reinu, kurios nuosavybės ženklai liudija knygą priklausius J. Leleweliui).
Abu jie pasauliu pradėjo domėtis anksti. Tiesa, rašydamas pirmąją savo knygą-enciklopediją, J. Lelewelis tyrinėja žemėlapius, namų aplinką, renka vabzdžius (turi jų kolekciją), o vos vienuolikos sulaukęs Georgas drauge su tėvu leidžiasi į pirmąją kelionę, į Rusijos gilumą, kur šalia Volgos upės buvo įsikūrusios vokiečių kolonijos. Ten jaunasis Forsteris padeda tėvui rinkti augalų pavyzdžius, gauna pirmąsias gamtos mokslų pamokas. Jos labai praverčia, kai po septynerių metų jiedu drauge yra pakviečiami dalyvauti antrojoje, trejus metus užtrukusioje, Jameso Cooko ekspedicijoje po Ramųjį vandenyną. Tiesa, šiam žygiui jaunajam keliautojui padeda pasiruošti ir garsaus prancūzų admirolo Louiso–Antoineso de Bougainville’io knygos „Kelionė aplink pasaulį“ (Voyage autour du monde) vertimas iš prancūzų į anglų kalbą. Siekdami surasti nežinomą Pietų žemyną (Terra australis incognita), ekspedicijos dalyviai kelis kartus kerta Pietų poliaratį, priplaukia Amundseno jūrą ir nesuradę terra australis, išplaukia ieškoti naujų žemių Ramiajame vandenyne. Ten jie aptinka nemažai salų ir salynų (vienas jų pavadintas Cooko vardu), į kurias dar niekad nebuvo įžengę europiečiai. Visos šios ilgos ir sunkios kelionės įspūdžius, atradimus ir patirtis sudėjęs į knygą, aprašęs europiečiams dar niekad nematytus Arktikos ledynus, žadą atimantį Polinezijos salų grožį, stebinančius vietinių gyventojų papročius, G. Forsteris tampa įžymybe – visi trokšta su juo susitikti ir iš pirmų lūpų išgirsti tolimuose kraštuose patirtus nuotykius. Jam atsiveria daugybė – net karalių ir imperatorių – durų. Kita vertus, dėmesys vargina: „Per penkias savaites pietavau arba vakarieniavau mažiausiai penkiasdešimtyje ar šešiasdešimtyje vietų, kur turėjau pasakoti tas pačias istorijas, išklausyti ir atsakyti į tuos pačius klausimus. Vienu žodžiu – užimti tūkstančius nuobodžiaujančių žmonių.“ Tad nenuostabu, kad nuo smalsaujančios minios G. Forsteris priebėgos ieško akademiniame pasaulyje, kur jo žinios ir patirtis gali pasitarnauti mokslui. Pakviestas, tiksliau sakant, iš Kaselio, kuriame Collegium Carolinum dėstė gamtos mokslų istoriją, sumokėjęs skolas kreditoriams (Rozenkroicų draugijos, kuriai priklausė, narių pastūmėtas, ėmėsi alchemijos eksperimentų, pasiskolino nemenkas lėšas, kad pasistatytų krosnis, įsirengtų alchemijos laboratoriją), Edukacinės komisijos išpirktas, G. Forsteris persikelia į Vilnių, į nedidelį butą Pilies gatvėje, ir ima vadovauti universiteto Gamtos mokslų istorijos katedrai. Pirmieji laiškai draugams iš naujojo miesto viltingi, pilni šiam mokslininkui nebūdingų teigiamų vertinimų: „Mano kolegos visi geri žmonės, iš įvairių tautų. Vietiniai, ir pirmiausia universiteto rektorius, vien eksjėzuitai, bet geros mąstysenos žmonės, gebėję pelnyti visų užsieniečių kolegų meilę. <...> Vilniaus geografinė padėtis patogi ir maloni, tai gražiausia vietovė iš mano matytų Lenkijoje.“ Galbūt tokio palankaus vertinimo tuometinis universiteto rektorius Marcinas Poczobuttas sulaukia dar ir todėl, kad, kaip ir Forsteris, priklauso Londono karališkajai draugijai.
Ši idilė ilgai netrunka, gana greitai laiškuose bičiuliams pasigirsta kritiškas tonas, vienatvės padiktuotos darbo Vilniuje, kaip tremties, nuotaikos. Dėstymui reikia įdirbio ir tam tikrų charakterio savybių, kurių laiškuose draugams G. Forsteris prisipažįsta neturįs: „Keletą ateinančių metų mano paskaitos man kainuos nepaprastai daug vargo. Kiekvieną dėstomą žodį turiu skaityti iš popieriaus, kitaip visiškai negaliu pajudėti iš vietos. Mano atmintis čia kalta tik iš dalies: kitas man kliudantis kaltininkas – neįveikiamas silpnumas, savotiškas drovumas.“ O tai, kas buvo žadėta atvykstant paties Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanisławo Augusto Poniatowskio ir jo brolio, – botanikos sodas ir gamtos mokslų istorijai dėstyti taip reikalingas mineralų kolekcijomis, herbariumu ir kitomis mokymo priemonėmis aprūpintas kabinetas – taip ir lieka tulžingai laiškuose bičiuliams aptariamu neišpildytu pažadu. Tačiau ilgainiui jaunasis dėstytojas, net perkeltas į „sarmatų dykrą“*, atranda prasmės ir pasitenkinimo teikiančių oazių.
Journal of the Captain Cook‘s Last Voyage to the Pasific Ocean. London, 1781. Saugoma VU bibliotekos Retų spaudinių skyriuje. Įrašas G. Forsterio ranka: Bibliothecae histo[riae] nat[uralis] Acade[miae] Vilnens[is] a.d. G.F. [Georg Forster]
Viena iš jų – vertimas: atvykęs į Vilnių garsusis gamtininkas jau buvo gerai įgudęs vertėjas. Keliaudamas iš Kaselio į naująją darbo vietą, jis apsilanko Gardine, ten sutikęs Abiejų Tautų Respublikos valdovą Stanisławą Augustą Poniatowskį, iš šio pasiskolina vario raižiniais iliustruotą kelių tomų ataskaitą apie paskutiniąją J. Cooko kelionę, o atvažiavęs į Vilnių imasi ją versti į vokiečių kalbą. Laiškuose jis aprašo savo „vertimo laboratoriją“: „Kiekviename mano mažo kabineto kampe stovi po stalą, ant jų – po tomą, popieriaus ir po rašalinę, visai kaip fabrike, tačiau darbas bus ne fabrikinis.“ Įdomu tai, kad knygą pasiskolinęs iš vieno valdovo, jos vertimą dedikuoja kitam – Šventosios Romos imperatoriui Juozapui II, ir iš jo už šį darbą gauna brangų žiedą su deimantu. Vertėjas knygai parašo įvadą – „Cookas, atradėjas“ (Cook, der Entdecker) ir džiaugiasi, kad jame ne tik gali pristatyti asmeniškai pažįstamo didžiojo keliautojo biografiją, bet ir išdėstyti savo mintis apie Ramiojo vandenyno salynų gyventojus, jų visuomeninę sanklodą, kultūrą.
Kita pasitenkinimą žymiajam gamtininkui teikusi veikla – kaupti universiteto gamtos mokslų biblioteką: „Vienintelė privilegija (be kurios neištverčiau), kurią man teikia užimama vieta, – tai galimybė išleisti kasmet apie 50 dukatų po truputį sudaromai Vilniaus universiteto gamtos mokslų bibliotekai.“ Turėjęs gerus ryšius su Europos knygų leidėjais ir prekybininkais, G. Forsteris iš Vilniaus rašo jiems laiškus, pridėdamas prie jų reikalingų knygų sąrašus ir instrukcijas, kaip geriau būtų jas siųsti, kad šios greičiau pasiektų adresatą. Tad galima sakyti, kad būsimasis Mainco universiteto bibliotekininkas pirmuosius šiam darbui reikalingus įgūdžius įgyja Vilniuje.
Pats G. Forsteris Vilniaus etapą priėmė „kaip vikšro stadiją <...> po to užaugs sparnai, ir gatavas vabzdys iškeliaus pasitikti savo paskirties!“ Atvykęs į Lietuvą „augintis sparnų“, per ketverius metus jis nemažai nuveikia, tad rašydamas geriausiam draugui, garsiam gydytojui Samueliui Thomasui von Sömmerringui sąžiningai pareiškia: „<...> vis dėlto pripažįstu, ko nepripažinčiau nė vienam lenkui, – Vokietijoje per tą patį laiką tiek daug nebūčiau nuveikęs.“ Jis siunčiasi ir skaito įvairius leidinius, verčia, rašo apie kelionėje surinktus augalus, tobulina lotynų kalbą, pagilina dėstymo įgūdžius (netgi ryžtasi perskaityti paskaitų ciklą gamtos mokslais susidomėjusioms Vilniaus aukštuomenės damoms). Galiausiai, prieš išvykdamas iš Vilniaus, netgi „išjudina“ botanikos sodo perkėlimo iš mažo Pilies gatvės kiemelio į dabartinį Bernardinų sodą reikalą.
Švenčiant Vilniaus universiteto Gamtos mokslų istorijos katedros įsteigimo jubiliejų, dalį šių žymaus keliautojo ir gamtininko darbų ir su jais susijusių dokumentų šiuo metu galite pamatyti P. Smuglevičiaus salėje veikiančioje parodoje „Historia naturalis: gamtos mokslai Vilniaus universitete 1781–1832 m.“ Kviečiame užsukti.
Iliustracija (pirma kairėje): Georgo Forsterio (1781 m.) portretas, dailininkas Johannas Heinrichas Wilhelmas Tischbeinas.
*Istorinis-literatūrinis ir kultūrinis regiono apibūdinimas, reiškiantis Abiejų Tautų Respublikos (Lietuvos ir Lenkijos) žemes, kurių bajorija XVI–XVIII a. save kildino iš senovės sarmatų – klajoklių genčių, gyvenusių prie Juodosios jūros.
Kristina Gudavičienė
2026-08-13