Vilniaus universiteto bibliotekoje iki rugsėjo pabaigos veikia paroda „Historia naturalis: gamtos mokslai Vilniaus universitete 1781–1832 m.", skirta Gamtos istorijos katedros įkūrimo 245 metų sukakčiai paminėti. Joje galima pamatyti VU bibliotekoje saugomus su katedros veikla susijusius dokumentus, leidinius ir autentiškus objektus iš VU Zoologijos, VU Geologijos, VU muziejų ir VU Herbariumo rinkinių. Ką įdomaus, netikėto, naujo galima išvysti, sužinoti apsilankius šioje parodoje? Kalbiname vieną iš parodos kuratorių – Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento mokslo darbuotoją dr. Veroniką Girininkaitę.
Kiek šioje parodoje atsiskleidžia bibliotekos ištekliai?
Paroda parengta visų pirma iš bibliotekoje saugomų vertybių – senųjų leidinių ir istorinių rankraščių. Turtingi bibliotekos fondai leido apie gamtos studijas Vilniuje pasakoti įvairiai ir nenuobodžiai: turime ir oficialių dokumentų (dėstytojų algalapiai, Georgo Forsterio pasirašytas raportas apie Sereikiškių tinkamumą Botanikos sodo įveisimui; paskaitų tvarkaraščiai ar darbo instrukcijos Botanikos sodo darbuotojui), turime ir privačių laiškų (į Vilnių pakviestų dėstytojų korespondencija, Vilniaus botanikų susirašinėjimas su Kremenecyje dirbusiais kolegomis, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos ranka rašytas laiškas kolegai Frydrichui Volfgangui). Yra ir vadovėlių, inventorių, ataskaitų apie mokslines keliones ir ekspedicijas, juodraštinių užrašų ir rimtų mokslinių publikacijų.
Pavadinimą Historia naturalis („gamtos istorija“ lotynų kalba) parodai suteikėme prieš pat atidarymą, kai vertinome tiek jos tikslą, tiek ir atrinktų eksponatų visumą. Terminas „gamtos istorija“, vienijantis žinias apie organinę ir neorganinę žmogaus gyvenimo aplinką, – mineralus, žemės išteklius, kosmoso kūnus, cheminius ir fizikinius gyvybės procesus, augaliją, gyvūniją, senamadiškai turėjo skambėti jau XIX a., kai vyko atskirų mokslo disciplinų specializacija. Mineralogijos katedra VU įsteigta 1803 m., zoologijos ir botanikos disciplinos formaliai atskirtos tik 1823 m. Kadangi pasakojame apie gamtos istorijos katedros įkūrimą 1781 m., stengiamės rodyti visumą ir turime visų šių mokslų gyvavimą parodančius dokumentus.
Kas Jus rengiant šią parodą labiausiai domino?
Įdomi buvo tiek pati parodos tema, tiek ir kaip pavyks ją pateikti. Viena vertus, turėjome tikslą – priminti apie Gamtos istorijos katedros įkūrimą ir papasakoti apie šios katedros, jos mokslininkų ir studentų veiklą iki universiteto uždarymo 1832 m. Kita vertus, mus ribojo salės stendų, į kuriuos turėjome sutilpti, dydis ir jų kiekis. Berenkant eksponatus kartais būdavo neramu, ar pavyks sėkmingai išlaviruoti tarp tų dviejų duotybių. Turiu pripažinti, kad abiem atvejais leidome sau užgriebti truputį daugiau – parodą pradedame europiniu kontekstu – XVIII a. didžiųjų gamtininkų Karlo Linėjaus, Žoržo Lui Biufono, Žano-Batisto Lamarko darbais, o paskutiniuose stenduose žvelgiame į VU absolventų ir darbuotojų veiklą Vilniuje ir svetur jau po 1832 metų. Pati paroda išsiveržia iš stendų, nes juos papildo „gamtininko darbo stalas“ – ant jo eksponuojami daugiausia VU Herbariumo mums paskolinti objektai: mikroskopas, botanizirė, herbarizavimo rėmeliai, merktiniai preparatai ir kiti retai ne specialistui matomi objektai.
Gamtininko stalas. Asmeninio archyvo nuotr.
Kokių įdomių dokumentų radote?
Dauguma pasirinktų eksponatų yra unikalūs, ko gero, apie kiekvieną jų galėtume pakalbėti ilgėliau. Daugelis dokumentų, bent jau rankraščių, viešai rodomi pirmą kartą. Mane pačią sudomino ekspedicijų ataskaitos – jas paskaitę matome sunkumus, kuriuos patyrė VU stipendininkai, vykę į užsienį (Romanas Simonavičius ir kiti), arba atpažįstame vietovardžius, taigi galime įsivaizduoti maršrutus, kai kelionės vyko Lietuvoje – tokios buvo Juozapo Jundzilo ir jo kolegų botanikų tiriamosios kelionės Žemaitijoje ar Aukštaitijoje. Be abejo, žavi puikios poligrafijos moksliniai leidiniai, kuriuos parengė katedroje dirbę mokslininkai, bet ne mažiau smalsu pasigilinti ir į katedros kūrimo „virtuvę“ – susirašinėjimą su būsimais dėstytojais, sukviestais iš įvairių Europos mokslo centrų, peržvelgti jau įdarbintų dėstytojų algalapius. Žaviai detalus man atrodo medicinos pirmakursio Apolinaro Arcimavičiaus savaitės studijų ir darbų planas – studentas užrašo, kad mokysis universitete ir savarankiškai nuo penktos ryto iki dešimtos vakaro, nesilankys maskaraduose ar teatruose... Truputį abejoju, ar jam pavyko nuolat išlaikyti tokį intensyvų studijų ritmą, bet pati vizija pagirtina. Tiesa, žinoma, kad studijas sėkmingai baigęs A. Arcimavičius vėliau tapo puikiu gydytoju ir dirbo Vilniuje (studento savaitės darbų planą parodai paskolino kolegės iš Vilniaus universiteto muziejaus, jis prieinamas ir skaitmenine forma. Kas dar įdomaus? Galbūt dabartiniai studentai nustebtų, pamatę XIX a. pradžios įskaitų lapelius – šie dėstytojų pasirašyti įvairaus formato liudijimai apie lankytus jų kursus ir išlaikytus egzaminus atrodo itin neformaliai.
Ką, Jūsų nuomone, šioje parodoje labiausiai pavyko atskleisti?
Pavyko sukurti kad ir vien punktyru pažymėtą, bet harmoningą pasakojimą apie gamtos tyrimus Vilniuje, vykusius XVIII a. pabaigoje ir XIX a. Negalėjome pateikti visko, ką buvome atsirinkę, bet stengėmės parodyti sričių įvairovę – turime dokumentų botanikos, mineralogijos, zoologijos temomis, turime ir „tekstą“ papildančių artefaktų – objektų iš VU Geologijos muziejaus, Zoologijos muziejaus, Herbariumo, jau minėto Vilniaus universiteto muziejaus. Eidami nuo parodos pradžios paeiliui pasakojame apie XVIII a. pabaigos mokslinį kontekstą, gimnazistų parengimą (gimnazisto 1811 m. parengtas herbariumas, mineralogijos, botanikos, zoologijos vadovėliai), patį katedros įkūrimą (universiteto susirašinėjimas su profesoriais, jų algos, studijų finansavimas), studijų organizavimą (paskaitų tvarkaraščiai, dalykų sandai, įskaitos), mineralogijos ir botanikos ekspedicijas, į kurias mokslininkai vykdavo patys ar su studentais, mokslinius veikalus, kurie buvo parengti ir išleisti Vilniuje. Parodoje paliečiame ir Botanikos sodo istoriją, Zoologijos muziejaus ir jo kolekcijų istoriją, rodome vadovėlių ir patarimų ūkininkams knygelių vertimus į lietuvių kalbą. Stenduose pastebėsite nemažai taikomųjų leidinių su patarimais, kaip sodinti, kaip auginti, kaip rinkti augalus, kaip įrengti sodą, kaip dirbti kasyklose. Mokslas turėjo parodyti savo naudingumą, tarnauti valstybės ir visuomenės gerovei.
Parodos eksponatai. Asmeninio archyvo nuotr.
Kaip sekėsi bendradarbiauti su gamtininkais?
Vos pradėję aptarti būsimos parodos galimybes nutarėme papildyti „popierių“ objektais, primenančiais Gamtos istorijos katedros darbuotojų kolekcijas ir veiklą. Pradėjome laikui imlų, tačiau be galo įdomų bendravimą su kitais VU padaliniais, susipažinome su juose dirbančiais mokslininkais, gryninome parodos idėją. Visi dokumentai, kuriuos matome parodoje – iš Retųjų spaudinių skyriaus ir iš Rankraščių skyriaus fondų; jų yra po lygiai. Tik minėtas įspūdingas studento mediko A. Arcimavičiaus savaitės darbų planas yra pasiskolintas iš VU muziejaus rinkinių. Aš rūpinausi parodos koncepcija ir ranka rašytais dokumentais, kolegė Brigita Zorkienė – retais, senais spaudiniais. Mums daugiausiai talkino ir patarė kolegės Marija Šaboršinaitė ir Lina Dumbravaitė. Parodos idėją į biblioteką atnešė VU Gyvybės mokslų centro darbuotojas dr. Mindaugas Rasimavičius; jo dėka parodą pasiekė eksponatai iš VU Herbariumo. Vėliau sutarėme dėl galimybės pasiskolinti objektų iš VU Geologijos muziejaus – dr. Eugenija Rudnickaitė leido mums rodyti autentiškus XIX a. pradžios VU dėstytojo R. Simonavičiaus kolekcijos mineralus ir uolienas. VU Zoologijos muziejaus vadovė dr. Grita Skujienė parinko ir patikėjo mums trapius ir žavius šio muziejaus eksponatus, tiek menančius XVIII a. pabaigą ir XIX a. pradžią, tiek ir naujesnius, susijusius su Gamtos istorijos katedros istorija ir gamtininkų darbu. Norėčiau dar kartą padėkoti kolegoms ir kolegėms, kurie mums maloniai padėjo.
Kiek dokumentų rengiantis parodai teko perversti? Ar sunku buvo atsirinkti, ką dėti į parodą?
Negaliu atsakyti į šį klausimą: neužsirašiau tikslių skaičių, be to, nežinau, kiek dokumentų turėjo peržiūrėti ir kurių atsisakė Brigita. Prieš užbaigdamos darbą surengėme peržiūras drauge – įvertinome, ką turime, ką tiesiog privalome parodyti, o ko, matyt, teks atsisakyti. Turėjome tikrai daugiau „kandidatų“, nei galima būtų sutalpinti P. Smuglevičiaus salės stenduose.
Gana taikiai sutardavome su Brigita, kurie eksponatai eis į parodą, o kurie šį kartą turės grįžti į saugyklas. Aišku, kiekviena turėjome „favoritų“ – dokumentų ir leidinių, kuriuos knietėjo parodyti, o kai kuriuos leidinius dėl įvairių priežasčių nusprendėme atidėti. Kalbant apie eksponatus, atvežtus iš muziejų ir Herbariumo, derinome jų kiekį su saugotojais, žinodamos, kiek turime vietos.
Kuri parodoje atsiskleidžianti asmenybė Jums pačiai artimiausia?
Sunku pasirinkti vieną kurį tyrėją: daugelio gabumai, užsispyrimas, pasiekimai, ypač susipažinus su jų biografijomis detaliau, kelia nuostabą ir pagarbą. Labai įspūdingas man pasirodė R. Simonavičius, per gyvenimą surinkęs įspūdingą mineralų kolekciją, ir Ignotas Jakovickis, propagavęs meteoritų tyrimų svarbą, pats siųsdavęs rastų meteoritų nuolaužų į Paryžių, kuriame dirbę chemikai jau mokėjo tiksliau analizuoti kosminių kūnų cheminę sudėtį. Pribloškia daugelio tyrėjų darbštumas, kruopštumas, sugebėjimas dirbti net ir nelabai palankiomis sąlygomis... Įdomu buvo staiga pastebėti, kaip per visą parodą, nuo pradžios iki pabaigos, mus lydėjo J. A. Pabrėžos palikimas – jo darbai ir knygos iš jo rinkinio.
Ką naujo, dar nematyto parodos lankytojai gali čia rasti?
Eksponuojame ir garsius, pripažintus veikalus – Liudvigo Heinricho Bojanaus tyrimą apie balinius vėžlius, Žano Emanuelio Žilibero parengtą pirmąjį lietuviškos augalijos mokslinį aprašymą, Andriaus Sniadeckio monografiją apie organines būtybes – tiek ir mažai matytus ar iš viso dar viešai neaptartus dokumentus. Matome ir netikėtus amplua: filosofas švietėjas Žanas Žakas Ruso parengė botanikos vadovą, o Simonas Daukantas, dažniau minimas kaip istorikas, išvertė ir išleido naudingų patarimų knygelių ūkininkams, daržininkams lietuviškai. Tipiškas XVIII a. avantiūristas, tarsi iš nuotykių romano puslapių nužengęs grafas Valickis, kurio karjerą straipsnyje įtaigiai aprašė Aistė Bimbirytė[1], sukiodamasis Paryžiaus aukštuomenėje skyrė laiko ne tik kortavimui, bet ir rimtoms mineralogijos studijoms, o grįžęs į Vilnių įkūrė stipendijas ir bendrabutį studentams, universitetui dovanojo retų mineralų ir brangakmenių rinkinius. Tai tik keli pavyzdžiai. Norėčiau, kad tokie netikėti posūkiai sudomintų parodos lankytojus, kad susipažinę su paroda žmonės užsimanytų ir patys pasigilinti į gamtos studijų Lietuvoje ir pasaulyje istoriją.
[1] https://vilniausgalerija.lt/2021/01/04/aiste-bimbiryte-mackeviciene-is-skurdo-pakeltas-iki-grafo/
Paroda „Historia naturalis: gamtos mokslai Vilniaus universitete 1781–1832 m.“ veikia VU bibliotekoje (P. Smuglevičiaus salėje, Universiteto g. 3) iki 2026 m. rugsėjo 30 d. Lankymo laikas: pirmadieniais–ketvirtadieniais nuo 9:00 iki 17:00; penktadieniais: nuo 9:00 iki 15:45. Parodos veikimo laikotarpiu kolektyvams ir grupėms siūlome užsisakyti ekskursijas po ekspoziciją su parodos kuratorėmis. Kreiptis el. pašto adresu arba tel. 0 5 268 7103.
Kalbino Nijolė Bulotaitė
2026-09-03