Vilniaus universiteto biblioteka, VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedra maloniai kviečia Jus į parodos „Apie baltų kalbas moderniai: VU profesorius Vincas Urbutis (1929-2015)” pristatymą 2019 m. vasario 28 d. 16 val. VU bibliotekos Baltojoje salėje (IV a., Universiteto g. 3).
Prof. habil. dr. Vincas Urbutis - pripažintas baltistikos autoritetas, vienas ryškiausių baltų kalbų žodžių ir žodynų tyrėjų, etimologas ir analitinių recenzijų meistras. Jo žodžių darybos darbai yra naujas šios srities baltistinių tyrimų etapas. Visuomeniškai ypač aktyvus Profesorius buvo atgavus Nepriklausomybę: su jam būdinga aistra kritikavo svetimvardžių originaliąją rašybą, jo supratimu, darkančią lietuvių kalbą ir keliančią grėsmę pačiai jos dvasiai. Jis buvo ir prisiekęs žvejys, žygininkas, garsėjo kaip fanatiškas krepšinio ir Žalgirio komandos gerbėjas. Šioms, sakytume, laisvalaikio silpnybėms jis buvo atsidėjęs su tokia pat aistra ir rimtumu kaip ir moksliniam darbui.
Renginio metu kalbės VUB direktorė doc. dr. Marija Prokopčik, prof. habil. dr. Evalda Jakaitienė, akad. Grasilda Blažienė, doc. dr. Birutė Kabašinskaitė.
Renginį ves prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia.
Paroda „Apie baltų žodžius moderniai: VU profesorius Vincas Urbutis (1929-2015)” veiks VU bibliotekos Baltojoje salėje (IV a., Universiteto g. 3) iki kovo 7 d.
Apie baltų žodžius moderniai: VU profesorius Vincas Urbutis (1929-2015)
PROFESORIAUS VINCO URBUČIO MOKSLO KELIAS
Profesoriaus Vinco Urbučio gimimo data nurodoma 1929 m. vasario 26 d. Po mirties (2015 m. liepos 12 d.) atradus jo Židikų pradžios mokyklos baigimo pažymėjimą ir gavus informaciją iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo, paaiškėjo, kad Profesorius gimė 1925 m. spalio 19 d. Mažeikių rajono Petraičių kaime Vincento Urbučio ir Justinos Daubaraitės šeimoje ir buvo pakrikštytas Konstantino vardu. Mokėsi Židikų M. Pečkauskaitės pradžios mokykloje, Sedos progimnazijoje, Mažeikių ir Viekšnių gimnazijose. Baigęs pastarąją gimnaziją, 1946 m. įstojo į Vilniaus universitetą kaip Vincas Urbutis, g. 1929-02-26 (tai sovietų kariuomenėje žuvusio jaunesnio Profesoriaus brolio Vincento gimimo data). Visas tolesnis Urbučio mokslo ir gyvenimo kelias buvo susijęs su šiuo universitetu. Čia baigė lituanistikos studijas, apgynė abi disertacijas, dirbo Lietuvių kalbos, vėliau Baltų filologijos katedroje.
Urbutis priklausė baltų kalbotyros žurnalo Baltistica redaktorių kolegijai, rūpinosi publikacijų kokybe, pats daug rašė žurnalui. Kaip tritomės Lietuvių kalbos gramatikos (1965–1976) ir vienatomės Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos (1994) bendraautoris buvo įvertintas valstybinėmis mokslo premijomis. Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
Urbutį būtų galima apibūdinti kaip pripažintą baltistikos autoritetą, vieną ryškiausių baltų kalbų žodžių ir žodynų tyrėją, etimologą ir analitinių recenzijų meistrą. Jo žodžių darybos darbai yra naujas šios srities baltistinių tyrimų etapas. Mokslininkas pirmąkart nuosekliai aprašė visą šiuolaikinės lietuvių kalbos daiktavardžių darybos sistemą, pagrindė galūnių vedybos būdą (pvz., stalius išvestas iš stalas tik keičiant žodžio paradigmą), sukūrė prigijusių terminų, pvz.: paprastasis žodis, pamatinis kamienas, dūrinys. Kalbamosios srities viršūnė yra monografija Žodžių darybos teorija (1978; 22009), – pirmasis originalus teorinis bendrosios kalbotyros darbas lietuvių kalba.
Be žodžių darybinės analizės neįsivaizduojamas modernusis etimologijos mokslas, pamėgta Urbučio sritis. Jis yra paskelbęs per pusšimtį straipsnių apie baltų kalbų žodžius, kurių kilmė buvo neaiški. Nemažą dėmesį skyrė skoliniams, yra paneigęs nuomonę, kad tarp senųjų slavizmų esą daugiau polonizmų nei baltarusybių. Etimologiniai straipsniai perspausdinti dviejuose Baltų etimologijos etiudų tomuose (1981; 2009). Neperdėtume pasakę, kad Vincas Urbutis yra ryškiausia figūra XX a. antrosios pusės Lietuvos ir kaimyninių šalių etimologijos moksle.
Profesorius ne tik paskelbė daug originalių etimologinių straipsnių, bet ir 1983 m. subūrė grupelę tyrėjų, kurie iš mokslinės literatūros rinko lietuvių kalbos žodžių etimologijas. Taip VU Baltistikos katedroje atsirado lietuvių kalbos etimologijų kartoteka, dabar prieinama ir kaip skaitmeninė Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė (http://etimologija.baltnexus.lt).
Trečioji Urbučio aistra buvo baltų leksikografijos istorija. Reikšminga jo studija apie senuosius latvių kalbos žodynus, atskleidžianti, kaip giliai profesorius nardo istorinės latvistikos vandenyse. Svariai prisidėta prie Mažosios Lietuvos rankraštinės leksikografijos tyrimų. Urbutis įrodė Konstantiną Sirvydą parašius ne vieną, o du trikalbius žodynus.
Vinco Urbučio kaip baltisto paveikslas būtų neišsamus, jei nieko nepasakytume apie jo parašytas recenzijas, kurios surinktos į vieną vietą sudaro solidžios apimties veikalą Knygos apie žodžius, 2010. Didžioji dalis Urbučio recenzijų ir straipsnių yra paskelbti Baltisticoje (www.baltistica.lt), tačiau apie šimtą straipsnelių profesorius yra parašęs enciklopedijoms, kultūrinei periodikai.
Visuomeniškai ypač aktyvus Urbutis buvo atgavus nepriklausomybę: su jam būdinga aistra kritikavo svetimvardžių originaliąją rašybą, jo supratimu, darkančią lietuvių kalbą ir keliančią grėsmę pačiai jos dvasiai. Ugningų kritikos strėlių originaliosios rašybos šalininkai sulaukė knygelėje Lietuvių kalbos išdavystė (2006; 22007).
Daugelis vyresnės ir vidurinės kartos filologų Urbutį prisimena kaip VU Filologijos fakulteto Studentų mokslinės draugijos vadovą, lituanistų olimpiadų entuziastą. Iš jo mokinių išaugo žinomų mokslininkų – Aleksandras Vanagas, Stasys Keinys, Evalda Jakaitienė, Saulius Ambrazas, Birutė Kabašinskaitė...
Urbučio darbus įdomu ir smagu skaityti. Traukia įtaigiai, suprantamai ir nuosekliai dėstomos mintys, kuriama ieškojimų intriga. Jo tekstai išsiskiria savitu stiliumi, kuriame logiška mokslinė argumentacija „pastiprinama“ šnekamosios kalbos sakiniais ir žodžiais, neretai žaismingais, žaižaruojančiais ironija. Žaismė prasikiša net kai kurių straipsnių pavadinimuose, pvz.: „Lie. spartas: etimologų išduoti garbingos indoeuropietiškos kilmės dokumentai ir kukli tikroji žodžio istorija“.
Urbutis buvo gana uždaras žmogus, daug metų gyveno vienas, tačiau už buto sienų nestandartinė profesoriaus asmenybė traukė ir seną, ir jauną. Jam buvo svetimi visokie niekučiai, buities patogumai. Nemėgo pagyrų, perdėto dėmesio, jubiliejų. Profesoriaus silpnybė buvo knygos, – plaukė į butą iki paskutinių dienų.
Vinco Urbučio nebesutiksime Sarbievijaus kieme, Vilniaus universiteto ar Vrublevskių bibliotekose, kur jis nuolatos užsukdavo ir su savo didinamuoju stikliuku dėliodamas raidę po raidės sugebėdavo perskaityti daugiau už turintį sveikas akis. Nebesutiksime, bet ne vieną įkvėps jo tvirtybė, pilietiškumas, nekonformistinė laikysena ir visiškas atsidavimas mokslui. Tiesa, Profesorius buvo ir prisiekęs žvejys, žygininkas, garsėjo kaip fanatiškas krepšinio ir Žalgirio komandos gerbėjas. Šioms, sakytume, laisvalaikio silpnybėms jis buvo atsidėjęs su tokia pat aistra ir rimtumu kaip ir kalbotyrai.
Prof. Bonifacas Stundžia