Sidebar

Vilniaus universiteto biblioteka, VU Komunikacijos fakultetas, Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius maloniai kviečia Jus į parodos „Mažosios Lietuvos ikonografija“ pristatymą 2019 m. balandžio 26 d. 16 val. VU bibliotekos Baltojoje salėje (IV a., Universiteto g. 3). Paroda parengta iš Vilniaus universiteto profesoriaus akademiko Domo Kauno ikonografijos rinkinio ir skirta jo 70-mečio sukaktuvėms pažymėti.

Parodą pristatys rinkinio sudarytojas.

Paroda veikia VU bibliotekos Baltojoje salėje (IV a., Universiteto g. 3) iki gegužės 17 d.

Mažosios Lietuvos ikonografija

Visuomenei vis dažniau duris atveria kolekcininkų rinkiniai. Tai ženklas, kad jie yra laukiami. Neseniai Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo pristatyta advokato Jauniaus Gumbio inkunabulų laikus siekianti knygų kolekcija, Lietuvos mokslų akademijos salėje ką tik eksponuota akademiko Eugenijaus Ušpuro Lietuvos šimtmetį įprasminanti filatelijos paroda. Kitas žymus mokslininkas rengia numizmatikos parodą, skirtą Nobelio premijos laureatams. Šių eilučių autoriaus kolekcijos ekspozicijoje pristatoma viena dokumentinio paveldo rūšis – ikonografija. Dokumentinis paveldas komunikacijos ir informacijos krypties moksluose toks pat reikšmingas, kaip ir istorijos moksluose, o kai kada net svarbesnis. Jis yra rankraštinis (archyvinis), spausdintinis, ikonografinis, materialusis, formos požiūriu – originalus, atkurtas ir skaitmeninis. Šios parodos rengėjo tyrimuose ikonografiniam paveldui skiriamas išskirtinis dėmesys. Autoriui ypač svarbu senųjų spaudos leidinių tyrimo tekstinį naratyvą grįsti ir vaizdais, tokiais kaip nuotraukos, atvirukai ir meno kūriniai, viešosios erdvės paminklai ir memorialinio paveldo materialieji artefaktai. Geras pavyzdys būtų kapo paminklas, darniai jungiantis epochos liaudies meninę (formos išraiška) ir žodinę (epitafija) kultūrą. Beveik visais atvejais nuotrauka, atvirukas, litografija arba grafinis piešinys tampa svariu problemos analizės dokumentu ir argumentu.

Tolminkiemis 5 300Tradicinio pašto atviruko ištakos siejamos su Europos šalių kariuomenių atvirlaiškiais, kurių pradžia laikomi 1869 m. Nuo 1870–1871 m. jie pradedami iliustruoti, labai išpopuliarėjo ir tapo komercijos objektu. Žingeidumo skatinamas, parodos rengėjas užsienyje įsigijo keletą Europos šalių (Šveicarijos, Vokietijos, Rusijos) ankstyvųjų atvirlaiškių, pažymėtų 1870, 1874, 1876, 1878 ir 1879 metų datomis. Parodos žiūrovus galbūt nustebins tai, kad jų kaina labai maža, kartais siekianti tik eurą. Taip yra dėl to, kad šio paveldo išliko nepaprastai daug. Nepriklausomybės neturėjusioje Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje funkcionavo to meto imperinių valstybių – Rusijos ir Vokietijos – pašto atvirukai. Nuo XX a. pradžios jie organizacijų bei asmenų iniciatyva leidžiami ir su lietuviškais užrašais.

Parodos autorius atvirukus pradėjo kaupti 1970 m. kartu su Klaipėdos krašto kaimuose renkamomis senosiomis knygomis, nuotraukomis ir dokumentais. Tai buvo susiję su Vilniaus universiteto profesoriaus (tuo metu dar docento) Vlado Žuko raginimu gilintis į Mažosios Lietuvos lietuvių rankraštinį ir  spausdintinį paveldą. Pirmieji bandymai buvo kursiniai darbai, pranešimai VU Studentų mokslinės draugijos konferencijose, diplominis darbas. Kai kuriuos jų bandyta iliustruoti radinių nuotraukomis. Plečiant tyrimus buvo atkreiptas dėmesys ir į Mažosios Lietuvos lietuvių ypač pamėgtus religinio ir pasaulietinio siužeto spausdintinius sienos paveikslus, tarmiškai vadintus bilderukais (vok. Bild – paveikslas). To krašto gyventojų labai mėgti kariškos tematikos vaizdai, nes Prūsijos kariuomenėje lietuviai buvo vertinami dėl geros žirgų priežiūros ir mokėjimo kautis raiti. Kai Prūsija 1871 m. triuškino Prancūziją, lietuviai jodinėjo po Paryžių.

Pirmosios atvirukų kolekcionavimo – filokartijos – kultūros pamokos gautos bendraujant su vokiečių antikvarais ir lietuvių kolekcininkais. Dirbant Berlyno ir Leipcigo bibliotekose bei archyvuose atsirasdavo galimybių aplankyti miestų antikvariatus, šeštadieninius prekeivių paviljonus krantinėje ties garsiuoju Pergamo muziejumi. Vokietijos Demokratinės Respublikos gyvavimo laikais buvusios Rytų Prūsijos (Mažosios Lietuvos pavadinimo vokiečiai nežinojo) atvirukai kainavo nebrangiai. Šiandien tokia prekyba persikėlė į internetinę erdvę, o lituanistinių atvirukų kaina išaugo šimteriopai. Nepriklausomoje Lietuvoje antikvarinių atvirukų šaltiniai socialinėje aplinkoje yra beveik išsekę, perpardavinėtojai daugiausia siūlo iš užsienio kiek pigiau įsigytų atvirukų.

Pačios didžiausios lietuvių ikonografijos – atvirukų ir nuotraukų – kolekcijos skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių. Vieną tokių sukūrė kaunietis Henrikas Grinevičius (1924–1998). Akademikas Algimantas Miškinis (1929–2015) apie 24 000 urbanistinės tematikos atvirukų ir nuotraukų padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui. Tačiau kolekcijų vertę lemia ne vien dydis, bet ir temos unikalumas bei jos pristatymo išsamumas. Labai vertingą Mažosios Lietuvos atvirukų kolekciją sukūrė Šilutės verslininkas ir politikas Saulius Stankevičius. Šiuo požiūriu parodos autorius dar neturi kuo didžiuotis. Jo kolekcijos tematika orientuota į Mažosios Lietuvos kultūrą. Ji atspindima kraštovaizdžio ir urbanistikos, asmenų, organizacijų, renginių, istorinių vietų, įvykių ir kitokių vaizdų atvirukais bei nuotraukomis, spausdintiniais paveikslais, žemėlapiais, meno kūriniais (pastarųjų įsigyta nedaug). Ypač vertinami atvirukai su lietuviškais laiškais. Tokių, rašytų iki XX a. pradžios, pasitaiko retai, parodoje matomo atviruko (Priekulės vinjetės) laiškelis pažymėtas 1899 m. data. Žiūrovams pristatoma kolekcijos dalis sudaro publikuotų ir dar rengiamų darbų iliustracijų išteklių. Jis pildomas nuolat, net toms knygoms, kurios galbūt niekada nebus parašytos.

Šioje parodoje eksponuojamos kolekcijos seniausi atvirukai siekia 1897 metus. Jie datuojami pagal pašto antspaudų ir laiškelių datas. Tačiau dauguma atvirukų tokių duomenų neturi, todėl datuojant remiamasi apipavidalinimo forma, leidėjų ir leidyklų veiklos trukmės, kartono ir spaudos kokybės duomenimis. Iš pradžių atvirukus dažniau leido Karaliaučiaus, Tilžės, Klaipėdos, Gumbinės, Įsruties ir kitų miestų knygynai, muziejai, viešbučiai, religinės bei pasaulietinės organizacijos, fotografai, didieji ir smulkieji verslininkai, įžengus į XX a. – visi, kam netrūko idėjų ir ūpo. Atvirukus reklamos sumetimais leido net bažnytkaimių karčemininkai ir krautuvininkai. Ekonomiškai klestinčioje Vokietijoje smulkiųjų spaudinių leidyba buvo labai pigi. Tačiau dėl masiškumo ir profesionalumo stygiaus smuko jų poligrafinė kokybė.

Parodoje ikonografijos pateikta orientuojantis į eksponavimo ploto galimybes. Temos formuotos atsižvelgiant į kolekcijos kūrėjo prioritetus. Pirmenybė skiriama krašto lietuviškajai etnografijai, lietuvių kultūros ir politikos veikėjams, miestams, įėjusiems į Mažosios Lietuvos istoriją, reikšmingiems visai lietuvių raštijai, literatūrai ir kultūrai. Atsižvelgiant į laikmenų materialinę formą ekspozicija skirstoma į atvirukų ir nuotraukų dalis. Nuotraukų rodomi tik originalai. Stokojant vietos atsisakyta atspaudų iš Dėglių fotografo mėgėjo Martyno Kavolio (1901–1978) stiklo negatyvų, kurie sudaro unikalų pusketvirto šimto vienetų palikimą. Dėl tos pačios priežasties atsisakyta spausdintinių sienos bilderukų, o dailės kūrinių pateikta (ant molbertų) tik po pavyzdį.

Parodą rengti talkino Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotoja, klaipėdietė Laura Molytė. Jai tariame nuoširdų ačiū. Už skirtą laiką ir dėmesį taip pat dėkojame parodos lankytojams. Jūsų pastabų ir siūlymų lauktume adresu

Domas Kaunas

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos