Č. Milošo skaitykloje saulėtą balandžio popietę vyko pokalbis apie Vilniaus kasdienį gyvenimą, atsispindintį universiteto profesoriaus Jono Rustemo ir jo mokinių piešiniuose. Savo pastebėjimais apie Vilniaus universiteto Piešimo katedros profesoriaus J. Rustemo gyvenimą ir kūrybą, apie XIX a. pradžios Vilnių dalinosi Vilniaus dailės akademijos dėstytoja dr. Rūta Janonienė ir Lietuvos dailės muziejaus dailėtyrininkė Dalia Tarandaitė.
Abi dailėtyrininkės jau ne vienerius metus domisi Jonu Rustemu, kartu surengė keletą jam ir jo mokiniams skirtų parodų. R. Janonienė yra išleidusi apie jį monografiją ir teigia, kad jis buvo žinomas, ryškus asmuo, kurį pažinojo ar bent iš matymo žinojo daugelis vilniečių, tiek susijusių su universitetu, tiek ir visai nesusijusių. Tai liudija prisiminimai ir piešiniai. Jis lankėsi aristokratų salonuose, žydų užeigose, miestiečių, amatininkų namuose ir dirbtuvėse. Buvo atvykėlis, labai linksmo būdo, šmaikštus, išskirtinės išvaizdos. Tai pridėjo jam populiarumo. Abi dailėtyrininkės pastebi, kad iki tol Lietuvoje nebuvo dailininko, kuris tiek pieštų save. Piešė ant kvietimų, įkomponuodavo save į kortas ir taip tarsi pats save reklamavo. Gal tai buvo būdas įsitvirtinti Vilniuje, o gal toks buvo jo charakteris.
Dailės muziejuje šiuo metu pristatomas kūrinys „Veneros gimimas“ atspindi J. Rustemo būdą. Jame vaizduojama jo būsimoji žmona, tuo metu dar ištekėjusi už kito. Apie dailininką sklandė daug legendų, istorijų, susijusių su moterimis. Nors nebuvo išvaizdus, moterys juo žavėjosi. Pagrindinė terpė, kurioje jis sukosi buvo amatininkų sluoksnis, Vilniaus miestiečiai. Studentams dailininkas buvo kaip tėvas, juos globojo. Aristokratų salonuose į jį buvo žiūrima visų pirma kaip į dailininką, ir jis atsilygindavo piešiniais, portretais, švenčių apipavidalinimu. Jo piešinius, ypač kortas išpopuliarino mokiniai. Jo portretas, įkomponuotas būgnų tūze tapo tarsi jo etikete, atpažįstama visų. Jis akcentuodavo savo netobulus bruožus juos išryškindamas. Gal tai buvo jo romantizmo laikotarpio pozicija, priešinga klasicizmo tobulumo idealams. Dažnai jis vaizduojama su kavos puodeliu ir turkiška pypke, tuo metu buvo labai populiaru gerti kavą ir rūkyti tokias pypkes. D. Tarandaitė atkreipė dėmesį, kad jis dažniausiai vaizduojamas profiliu, nes taip geriausiai išryškėja jo raiškus tipažas. Jam netrūko autoironijos, dažnai save vaizdavo šmaikščiose situacijose.
A. Janonienė mano, kad daugelyje piešinių jis vaizduoja konkrečias situacijas, konkrečius asmenis, ir amžininkai tai perskaitydavo, o mes jau negalime to padaryti. Daug Rustemo piešinių išliko jo mokinių albumuose, ten ir užfiksuota spalvingiausia Vilniaus visuomenė: iš dvarelių suvažiavę bajorai, profesoriai, studentai, amatininkai, visa Vilniaus tipažų galerija. Menotyrininkė atkreipė dėmesį į tai, kad Rustemo piešiniai skiriasi nuo kolegų, nuo pirmtako P. Smuglevičiaus tuo, kad iki tol piešiniai buvo pagalbinės priemonės tapybos darbams, o jo piešiniai yra savarankiški kūriniai. Piešinio kaip savarankiško dailės žanro svarba atsiranda nuo Rustemo. Jis savo piešinius pasirašydavo, nors pasirašė nedaug tapybos darbų. Jo pieštos figūros fiksuoja gyvenimo momentus, nėra patoso. Matyt, jis piešdavo vakarėlių metu, gatvėse užfiksuodavo ryškesnį, jį sudominusį personažą. Kortose dažnai vaizduodavo ir religinius siužetus, procesijas. Kiekvienas jo kortos piešinys kitoks, originalus.
Piešiniuose jis užfiksavo kasdienybės epizodų, buities elementų, kurių nėra jokio kito dailininko darbuose. Tai Vilniaus paukščių turgaus personažai, amatininkai. Kitiems tokios scenos atrodė nevertos dailininko rankos. Manyta, kad dailininkas turi formuoti idėjas, vaizduoti pakylėtai. Kai kurie jo mokiniai perėmė šiuos siužetus, bet ne visus. Piešiniuose užfiksuota tipiška to meto vilniečių apranga, Vilniuje populiarūs gatvės muzikantai, artistai, vilniečių salonuose ir namuose vykęs muzikavimas. Rustemas taip pat grojo keliais instrumentais, ne viename piešinyje, kortoje jis užfiksuotas grojantis. Tuo metu buvo populiarūs specialiu aparatu perteikiami piešiniai, tarsi skaidrės, Rustemas buvo pripiešęs daug universiteto profesorių, kitų žymių vilniečių karikatūrų. Tai buvo viena iš populiarių pramogų kompanijose. Dailėtyrininkės apgailestavo, kad nė vienas piešinys neišliko. Rustemas mėgo piešti Vilniaus žydus. Matyt, jį domino spalvingi, egzotiški jų apdarai, tipažai. Šią temą pamėgo ir jo mokiniai. J. Rustemas kūrė gyvuosius paveikslus, bet piešiniuose beveik nieko neišliko. Dirbo ir teatre, kūrė kostiumus, bet eskizų neišliko. Gyvieji paveikslai žinomi tik iš amžininkų prisiminimų.
Jo mokinio ir draugo K. Bachmatavičiaus litografijų cikle „Vilniaus prisiminimai“ įamžinti būdingi Vilniaus gyvenimo vaizdai, masinės scenos, kurių daugiau niekur ir neišliko. Užfiksuota spalvinga istorija apie Didžiojoje gatvėje virš prašmatnios Fiorentinio galanterijos krautuvėlės gyvenusios ponios Janavičienės žaliąją papūgą, kuri tupėdavo balkone ir pritraukdavo minias žioplių. Ta papūga minima net keliuose amžininkų prisiminimų knygose.
A. Janonienė pastebi, kad Universitete kolegų ir studentų Rustemas buvo mėgiamas, bet universiteto valdžia vis bandė sumažinti lėšas menų katedroms kitų mokslų sąskaita. Pinigų, etatų, mokymo priemonių, stipendijų klausimas nuolat kliuvo, Rustemui nelabai sekėsi įgyvendinti planus dėl neigiamo administracijos požiūrio į menų katedrų reikšmę.
Dailėtyrininkė mano, kad nuo Rustemo prasideda Vilniaus meno mokyklos tradicija. Jis parodė piešinio reikšmę ir atkreipė dėmesį į kasdienybę, į miesto kultūrą.
Informaciją parengė Nijolė Bulotaitė