Sidebar

Gegužės 16 d. Vilniaus universiteto bibliotekoje svečiavosi poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, Jeilio universiteto profesorius emeritas Tomas Venclova.

venclova2Daug metų praleidusį tiek Lietuvoje, tiek svetur bibliotekos svečią pašnekesiui apie jo asmenybės ir kūrybos ryšį su Lietuva ir kitomis vietomis kvietė Vilniaus universiteto profesorius emeritas Kęstutis Nastopka.

Viešint VU bibliotekos erdvėse, pašnekesys natūraliai prasidėjo nuo Tomo Venclovos studijų šiame universitete. Poetas pasakojo, kad studijų metais Vilniaus universitetas su savo išskirtine architektūra, koridoriais, kiemų labirintais buvo civilizacijos salelė Vilniuje, primenanti gilesnę epochą, kurią jam norėjosi pažinti. Universitetas kartu buvo ir savišvietos erdvė. Dėl šių priežasčių, studijuodamas lituanistiką, mokėsi ir klasikinių kalbų, kurios, pasak Tomo Venclovos, susieja žmogų su antika, o kartu ir renesansu, apšvieta ­– aukštąja praeitimi. Studijų metais neblogai išmoko ir lenkų kalbą, kuri buvo tarsi tiltas į vakarų literatūrą, nes tuo metu daugiausia jos buvo prieinama lenkų kalba. Vėliau, jau pabaigęs studijas, tame pačiame universitete poetas ją ir dėstė.

Profesorius Kęstutis Nastopka, pereidamas prie literatūrinių tekstų, domėjosi rusų ir lietuvių poetinių mokyklų įtaka Tomo Venclovos kūrybai. Estų rašytojas ir filosofas Reinas Raudas yra pasakęs, kad Tomas Venclova  –  rusų poetas, rašantis lietuviškai. Poetas pripažino, kad rusų poezija jam yra labai svarbi, ją dėstė visą gyvenimą, daug eilių moka atmintinai ir šiek tiek savo rašymo būdą modeliavo pagal kai kuriuos rusų XX a. klasikus. Tačiau, pasak Tomo Venclovos, kartais yra svarbu rašyti kaip kitos poetinės mokyklos atstovui, nes tai padeda „išmušti“ lietuvių poeziją iš automatizmo, tą jis ir stengėsi daryti.

Kalbėdamas apie savo kūrybos ryšius su lietuvių poezija, poetas teigė, jog simbolistinis stilius jam nėra toks artimas, kaip kartais teigiama. Tačiau turi mėgstamų lietuvių poetų, tarp kurių išskirtų Henriką Radauską, kuris bičiuliavosi su Tomo Venclovos tėvu ir kartą net pasupo mažą Tomą ant sūpuoklių. Bibliotekos svečias pasakojo, kad Henrikas Radauskas turėjo nemažai bendro su sidabro amžiaus poezija – Osipu Mandelštamu, Borisu Pasternaku ir kitais, artimais ir Tomui Venclovai, tad jų skoniai buvo panašūs.

Profesorius Kęstutis Nastopka pastebėjo, kad Tomo Venclovos poezijoje pėdsakus paliko ir aštuoneri gyvenimo metai Rusijoje; kūryboje galima aptikti skirtingus Maskvos ir Petrapilio miestų vaizdinius. Poetas pakomentavo, kad Maskva geometriškai yra paprastesnė už Petrapilį. Maskva yra trijų-keturių ratų, susidedančių iš bulvarų žiedo, sodų žiedo, plento, ratu juosiančio Maskvą, apsupime, o Petrapilis pasireiškia geometrinių figūrų gausa – jo tiesės, ansambliai, visa miesto kompozicija veikia savo poetika. Maskva poetą traukė įdomiais žmonėmis, o Petrapilis, kaip ir Vilnius, savo estetika. Nors pastarieji du miestai labai skirtingi, bet abu labai gražūs ir pašnekovas prisipažino, kad tie skirtumai tarp miestų padėjo jam suprasti, jog yra skirtingi estetiniai principai ir nebūtinai vienas už kitą kažkuo blogesni.

K. Nastopkai pakalbinus Tomą Venclovą apie jo ryšį su Jungtinėmis Valstijomis, kur 1977 metais jis emigravo, poetas prakalbo apie Niujorką. Tomas Venclova sakėsi niekada nemėgęs šio miesto, ten negyveno, tik kartais lankydavosi. Tačiau kai 2001 metais įvyko teroristinis išpuolis ir buvo sugriauti Niujorko dangoraižiai, jis pirmą kartą pamilo Ameriką, jam atrodė, kad yra puolama jo šalis. Jei būtų jaunesnis, jis būtų svarstęs užsirašyti į karo savanorius. Pasak poeto, tie sugriauti bokštai jo vaizduotėje žaidė lyg žmonių kūnai, o jų stiklas tarsi tų žmonių oda. Apie šį sukrečiantį įvykį šiame mieste ir pašnekovą tuo metu apėmusius jausmus Tomas Venclova parašė eilėraštį „Anatominė “.

Kadangi Tomas Venclova jau kurį laiką gyvena Vilniuje, baigiant diskusiją, jis buvo prof. K. Nastopkos paprašytas po gyvenimo svečiose šalyse įvertinti Lietuvos politinę situaciją. Tomas Venclova pasidžiaugė, kad Lietuvoje veikia demokratija ir sakė, kad Lietuvos politinę situaciją vertina visai neblogai. Poetas atviravo, kad jam svetimos Lietuvoje kylančios euroskeptiškos, homofobiškos nuotaikos, kurias į politinį gyvenimą bandė įnešti Vytautas Radžvilas, Arvydas Juozaitis. Tačiau, pasak svečio, rinkimai parodė, kad tokios pažiūros labai svetimos ir didžiajai daliai Lietuvos, ką reikėtų vertinti kaip tautos parodytą brandą.

Parengė Eglė Jočienė

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos