Gražų rudens vakarą bibliotekos Č. Milošo skaitykloje vyko pokalbis su architektūros istorike prof. Marija Drėmaite, skirtas Bauhauzo mokyklos ir judėjimo 100 metų sukakčiai. Tai prieš šimtą metų Vokietijoje, Veimare įkurta novatoriška mokykla, turėjusi didelės įtakos dizaino ir architektūros raidai, žmogaus ir aplinkos santykio suvokimui. Profesorę kalbino praktiką bibliotekoje atliekanti Istorijos fakulteto studentė Lina Hall.
Bauhauzo fenomenas
Paklausta, kas tai buvo per mokykla, kokios buvo esminės naujos bauhauzo idėjos architektūroje Marija Drėmaitė konstatuoja, jog šiandien bauhauzas – galingas prekinis ženklas. Tas vardas atkreipia dėmesį. Kultūros istorikams įdomu, kodėl vardas tapo toks populiarus, kodėl sukurta tiek mitų apie bauhauzą, kodėl Vokietijai taip svarbu minėti jo šimtmetį. Pasirengimas šimtmečio minėjimui vyko keletą metų, pastatyti net trys nauji bauhauzo muziejai: Vemare, Desau ir Berlyne, daugybė straipsnių spaudoje, filmai, knygos, parodos visame pasaulyje. Profesorės nuomone tai susiję su atminties kultūra, traumine XX a. patirtimi:
„Tauta, turinti kaltės jausmą dėl dviejų pasaulinių karų bauhauzą švenčia kaip demokratinį modernumo projektą. Bauhauzas neatsiejamas nuo Veimaro kultūros. Mažiau žinome apie Veimaro respubliką, ir kodėl ten tokia novatoriška mokykla galėjo įsikurti ir klestėti. Mokyklos likimas gana liūdnas“. Veimare iki pirmojo pasaulinio karo tai buvo taikomojo meno mokykla, kuriai vadovavo belgas Anri van de Velde. Jis atleidžiamas, nes užgimsta nacionalizmas. Tada pakviečiamas Walteris Gropijus. Mokyklos užduotis buvo ugdyti naujos visuomenės formuotoją. Taip apie savo mokslus yra pasakęs ir vienintelis ten studijavęs Lietuvos atstovas architektas Vladas Švipas: „Mokiausi aukštojoje formavimo mokykloje“. W. Gropijaus idėja buvo ugdyti naujo tipo architektus, bet paradoksalu, jog iki 1928 metų tokio skyriaus mokykloje net nebuvo, architektūra nebuvo dėstoma. Anot M. Drėmaitės, tuo ir pasireiškė novatoriškumas – ištrinti skirtumus tarp menų hierarchijos. Mokykloje nebuvo tradicinių disciplinų. Pagrindinis mokymo principas buvo mokytis bendro formavimo, medžiagų įsisavinimo, spalvinio suvokimo, erdvinio mąstymo. Mokykloje nebuvo profesorių, dėstytojai vadinami meistrais. Architektūros istorikės manymu, artimiausi šiai mokyklai buvo porevoliucinės Rusijos Aukštieji techniniai meniniai kursai, kurių tikslas buvo sukurti atsinaujinimą aplinkos formavome: „Pagrindinė mokyklos užduotis – naujos aplinkos formavimas naujų laikų naujai visuomenei. Ideologinio nuoseklumo nerasime. Kiekvienas iš trijų direktorių turėjo savo požiūrį“. Mokykla nebuvo sėkminga, nes reikėjo kovoti dėl finansavimo, nuolat buvo kaltinama ekspresionizmu, kairuoliškumu. Atėjus nacionalsocialistams į valdžią mokykla 1933 metais uždaryta. Gyvavo tik 14 metų. Jos įtaka sustiprėjo tik po uždarymo. Berlyne jau po Antrojo pasaulinio karo pastatytas Bauhauzo archyvas, kurį suprojektavo Valteris Gropijus.
Bauhauzas – tai mokyklos pavadinimas, bet kartais apie jį kalbama kaip apie stilių. Ar toks stilius buvo architektūroje? Profesorės nuomone dizaino, architektūros istorikai sakytų, kad tokio stiliaus nėra. Bauhauzas – tai idėjų rinkinys, mokykla, siekis suformuoti nuolat besikeičiančią aplinką. Tai ne tiek menas, kiek socialines problemas sprendžianti veikla. Visi trys mokyklos direktoriai neigė siekiantys sukurti stilių, tai laikė atgyvena. Formą, išvaizdą turi padiktuoti funkcija, paskirtis. Tai racionalizmo, utilitarizmo filosofija. Kartais bauhauzu vadinamas visas klasikinis modernizmas.
Mokyklos ryšys su Lietuva
Mokykla pasižymėjo tarptautiškumu. Joje mokėsi studentai iš 29 šalių. Kodėl tik vienas Lietuvos stipendininkas? Kaip modernizmo idėjos plito Lietuvoje?
Profesorė pripažįsta, jog architektas Vladas Švipas – tikroji Lietuvos jungtis su bauhauzu. Mokyklos tarptautiškumas matyt buvo susijęs su demokratiškumu, atvirumu visiems. Čia besimokę pasklido po visas šalis ir skleidė tas idėjas. O kaip Švipas ten atsidūrė? „Jam gimnazijoje Panevėžyje paskutiniais metais dailę dėstė Juozas Zikaras, žymiausias tarpukario Lietuvos skulptorius. V. Švipas jau 1920 metais dalyvavo vienoje pirmųjų Lietuvos dailės draugijos parodų su tapybos darbais. Jį domino avangardinė tapyba. Metus mokėsi Drezdene, privačioje avangardinio meno mokykloje „Der Weg“, turėjusia ryšių su Bauhauzu. Įstojo su valstybės stipendija. Mokėsi tapybos pas Kandinskį“, – pasakoja M. Drėmaitė. 1926 m. jis išvyko į Holdenburgo inžinierių akademiją, norėjo gauti architekto diplomą, nes iki 1928 metais Bauhauze nebuvo dėstoma architektūra. Po to grįžo į Bauhauzą ir kelis semestrus mokėsi ir dirbo architektūros ir dizaino biure, prisidėjo prie profesinių sąjungų mokyklos Bernau projekto.
V. Švipas nuo 1929 daug rašė Lietuvoje apie gyvenamųjų manų projektavimą, pigų ir patogų būstą. Istorikė perskaitė 1928 metais su Švipu padaryto interviu Bauhauzo žurnale ištrauką : „Čia, Bauhauze, aš įsipareigojau architektūrai, ir būtent ne formai, o žmogui, turiniui, o ne regimybei. Šiuo požiūriu Bauhauzo mokymas kaip įmanydamas skiria dėmesio žmogiškajam, meniniam ir techniniam architektūros projektavimo aspektui.“ Toks pasikeitęs architektas grįžo į Lietuvą, rašė straipsnius, 1933 metais išleido vienintelę Lietuvoje moderniai gyvenamųjų namų architektūrai skirtą knygą. Išleido ją savo lėšomis, nes tuo metu dirbo Žemės ūkio rūmuose, jam neskyrė pinigų. Jis projektavo pavyzdines naujas sodybas, valstybės užsakymu parengė mūrinės Lietuvos projektą. Projektas buvo patvirtintas, bet nespėta įgyvendinti. W. Gropijaus ir V. Švipo susirašinėjimas liudija sudėtingą modernistų likimą pokariu, glaudų mokytojo ir mokinio ryšį.
Ko reikėjo sėkmingam bauhauzo idėjų įgyvendinimui, augimui ir klestėjimui? Kodėl Rytų Vokietijoje nebuvo atkurta mokykla?
„Sėkmingiausi jie buvo demokratinėje visuomenėje, o sovietinė sistema tik vaidino demokratiją. Bauhauzas suklestėjo po antrojo pasaulinio karo daugiau kaip idėja“, – mano profesorė.
Kame mokyklos fenomenas? M. Drėmaitės nuomone eksperimentinis jos charakteris įkvepia. Daugelis projektų buvo labai naujoviški. Jau tada Hanesas Majeris bandė sukurti pasyvų namą. Be to, mokykla egzistavo trumpai, nežinome, kaip būtų buvę toliau. Su Walteriu Gropijumi buvo didžiausias jos pakilimas. Kai kas teigia, kad bauhauzas suklestėjo Amerikoje, nes ten eksperimentai galėjo gyvuoti be suvaržymų.
Parengė Nijolė Bulotaitė