Sidebar

Spalio 23 dieną Vilniaus universiteto bibliotekoje surengta popietė, skirta prisiminti ilgametį Vilniaus universiteto bibliotekos bičiulį ir mecenatą profesorių Ginutį Procutą.

2019 10 23 G. Procutos atminimo popiete 3 jpgBibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė pasidžiaugė, kad bibliotekoje vieši patys artimiausi profesoriaus žmonės: žmona Dalia, dukra Eglė ir anūkas Julius (žr. nuotr. kairėje), brolio anūkas iš Naujosios Zelandijos, šeimos bičiuliai, draugai iš Lietuvos.

Giminės, draugai, jį sutikę, pažinoję žmonės dalinosi prisiminimais ir džiaugėsi profesoriaus dosnumu, mokėjimu bendrauti, meile šeimai, sugebėjimu apeiti sovietmečio draudimus ir siųsti reikalingas knygas Lietuvos bibliotekoms.

Bibliotekos darbuotojai pasakojo apie dideles knygų siuntas ir detalius įrašus kiekvienoje knygoje. G. Procuta tikėjosi, kad tokių aprašinėtų knygų sovietinė cenzūra negalės atimti, nes visos jos tarsi pažymėtos. Ilgametės bibliotekos darbuotojos patvirtino, kad kolekcija buvo labai skaitoma, knygos vertinamos ir universiteto mokslininkams svarbios. Ši kolekcija metams bėgant labai išaugo, o dukra ir anūkai net kelis kartus buvo atvykę jos apžiūrėti. VU bibliotekoje yra apie 5 tūkst. profesoriaus dovanotų knygų, ir dar tiek pat pasklidę po kitas Lietuvos bibliotekas.

Direktorė I. Krivienė prisiminė pirmą pažintį su G. Procuta, kuri truko 9 metus, iki jo mirties. Su kiekviena siunta atkeliaudavo ir laiškas. Biblioteka jau kurį laiką norėjo paminėti, pagerbti mecenatą, tarsi atsisveikinti su juo, o dabar kaip tik artėja profesoriaus gimtadienis. Knygas VU jis pradėjo siųsti 1978–1979 metais, o paskutinės atkeliavo 2018 m. vasarį, kai pats jau buvo iškeliavęs amžinybėn. Taigi, savo kolekciją bibliotekoje G. Procuta formavo net 50 metų.

Ilgametės Rankraščių skyriaus vedėjos Nijolės Šulgienės surinktas G. Procutos laiškų ir knygų įrašų citatas perskaitė Retų spaudinių skyriaus vadovė Virginija Galvanauskaitė. Iš rankraštinių įrašų tarsi dėliojasi šio žmogaus paveikslas: visuose įrašuose spinduliuoja meilė šeimai, nuoširdumas, esama daug įrašų apie lietuvybę, laisvę, paramą Lietuvai, taip pat ir holokaustą.

Vienas iš ankstyviausių G. Procutos dukros Eglės prisiminimų, kai jai tebuvo treji – tai nuotrauka, kur abu su tėvu kartu skaito knygą. Tėtis įskiepijo meilę muzikai, dailei, kinui, teatrui. Namuose visą laiką buvo kalnai knygų, kurias jis meistriškai supakuodavo ir siųsdavo į Lietuvą. Kartu siųsdavo ir vadinamus „išgyvenimo paketus“ – arbatos, sausainių, džiovintų vaisių; tokius paketus gaudavo ir universitete besimokanti dukra, ir, pasak direktorės, VU biblioteka. Profesorius norėjo padėti, kaip tik galėjo.

2019 10 23 G. Procutos atminimo popiete 4 jpg copyG. Procuta pats yra minėjęs, kad apie 20 atminties institucijų Lietuvoje periodiškai gaudavo jo knygų siuntas. Buvusi bibliotekos direktorė Birutė Butkevičienė papasakojo apie G. Procutos susitarimą su rektoriumi Jonu Kubiliumi, kaip padaryti, kad knygos pasiektų Lietuvą ir universitetą.

Informacijos paslaugų departamento vadovė Elona Varnauskienė, skaičiusi visus tuos įrašus knygose, sakė, kad apie profesoriaus atsiųstą kolekciją galima kalbėti įvairiais aspektais. Tai ilgiausiai formuota, didžiausia privataus asmens kolekcija VU bibliotekoje. Profesorius viską darė žmogiškumo vardan, nuo 1968 metų siekė prasibrauti pro „geležinę uždangą“ ir siuntė knygas Lietuvon. Tai buvo vienintelis būdas Lietuvos bibliotekoms gauti tokias knygas. Jau 1954 metais jis rašė į Naujosios Zelandijos laikraštį ir kreipėsi į šalies valdžią su prašymu užtarti okupuotas šalis Jungtinėse Tautose, nes už geležinės uždangos liko jo mylima Tėvynė Lietuva. Visos jo siųstos knygos nėra atsitiktinės, o skaitant jo įrašus veriasi tam tikros sąsajos. Dailininkė Viktorija Rybakova pirmoji pavadino šią kolekciją žinių žemėlapiu – ten sudėta daugybė nuorodų, užuominų.

Vilniaus universiteto biblioteka taip pat siuntė jam knygas, o jis jas perduodavo Toronto universiteto bibliotekai, taip pat su įrašais.

Anūkas Julius pasirinko bibliotekininkystės ir informacijos mokslų studijas senelio dėka. Meilė knygoms ir Lietuvai anūkams buvo diegiama nuo mažens. O senelio kolekciją Lietuvoje pamatė jau vėliau, 2011 metais; tada ir suprato jos reikšmę ir prasmę. Senelio priesakai mylėti visus gyvus sutvėrimus, gerbti žmones įstrigo ir anūkams.

Genutis Procuta – išskirtinė asmenybė, tapęs pavyzdžiu savo anūkams, padėjęs daugeliui žmonių žiniomis, meile, geranoriškumu. Jo Vilniaus universiteto bibliotekai perduota kolekcija – puikus ir įkvepiantis mecenatystės pavyzdys.

Parengė Nijolė Bulotaitė

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos