Sidebar

Kad ir kaip pakreiptum galvą žiūrėdamas į VU bibliotekos Mokslinį komunikacijos ir informacijos centrą Saulėtekyje, trijų korpusų pastatas atrodo pakrypęs. Ir ne tik – visos pastato dalys skirtingos savo dydžiu, jas dengia nuožulnūs stogai, fasadą puošia neįprasti išilginiai langai. Nesunku suvokti, kad bibliotekos formos slepia savitą mintį, o ją būtų galima apibūdinti vienu žodžiu – gamta.

18 iliustrac 003

Būtent miškas bei greta einantis pėsčiųjų takas ir pasufleravo bibliotekos architektui Rolandui Palekui viso pastato filosofiją – biblioteka turi įsilieti į gamtą ir būti tarsi jos kūrinys. Šią idėją realizavo pastatą pavaizdavęs kaip akmenų-riedulių kompoziciją pušyno pašonėje, lyg perteikdamas tipiško lietuviško peizažo paveikslą: mišką ir šalia jo stūksančius akmenis, besisiejančius su tuo, kas nekintama ir stabilu. Akmuo daugelyje kultūrų tapatinamas su tverme ir amžinybe, tad ir čia užkoduotos archetipinės žmogiškosios vertybės, kurios per amžius lieka nekintančios.

Įkvėptas gamtos motyvo, Rolandas Palekas su savo komanda taip pat siekė panaikinti ribas tarp pastato išorės ir jo vidaus erdvių. Bibliotekos vestibiulis per stiklinį stogą ir kitus architektūrinius sprendimus tarsi susilieja su lauke esančiu mišku, o laukas tampa vidaus erdvių dalimi.

Priešais pastatą plytinti aikštė taip pat yra tarsi organiška bibliotekos tąsa – tai lyg židinys, kviečiantis susiburti, susitelkti, bendrauti.

Tad, mielas skaitytojau, jei kada užsuksi į VU biblioteką, atkreipki dėmesį į jos keistai pakrypusias formas. Gal pamatysi didžiausią lig šiol regėtą riedulį pamiškėje. 

18 iliustrac 002

Tekstas: Ramunė Gedvilaitė, 2020-03-04

Fotografijos: Mantas Pelakauskas, Miglė Slėnytė-Pliadė © Vilniaus universiteto biblioteka

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos